Supervizija naudinga kiekvienam darbuotojui ir komandai, bet labiausiai, mano nuomone, – vadovui. Kodėl?
Pati daug metų dirbusi vadove žinau, kad vadovus visi mato, girdi ir vertina, tačiau retai tepasako, kas patinka ar nepatinka, ką jie galėtų keisti ir kaip galėtų augti.
Taip pat žinau, kaip retai vadovai gali pasikalbėti apie save: savo nuovargį, stresą, nežinojimą, nesaugumą arba atvirkščiai – savo gabumus, pasiekimus ir motyvaciją.
Tiek individualioje, tiek grupės supervizijoje turime galimybę būti išgirsti, suprasti ir pažinti. Kaskart su nuostaba stebiu, kaip išgirdus ir supratus kitą žmogų, jis pats randa reikalingus atsakymus.
Išgirdus ir supratus kitą žmogų padedame ne tik jam, bet ir sau. Platėjant mūsų suvokimo laukui jame vis daugiau atsiranda tolerancijos ir vietos kitiems: pavaldiniams, jei esame vadovai, bendradarbiams, šeimos nariams, draugams. Kuo platesnis mūsų suvokimo laukas, tuo daugiau turime galimybių augti.
Save vadinu grįžtamojo ryšio mokytoja, o iš ties esu buvusi vadovė, lektorė, supervizorė, knygų apie grįžtamąjį ryšį vaikams ir suaugusiems, ir „Ačiū, kad pasakei“ puslapio autorė.
