Mažinkime stresą tobulindami grįžtamojo ryšio gebėjimus

Kažkada ieškodama informacijos apie stresą radau tokį Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros teiginį: „Maždaug pusė Europos darbuotojų mano, kad stresas yra įprastas reiškinys jų darbo vietoje, ir tai prisideda prie maždaug pusės prarastų darbo dienų.“[1]

Net nežinau, kas nustebino labiau: ar tai, kad pusę darbo dienų praleidžiame dėl streso? O gal – kad stresas yra įprastas reiškinys? Žodžiu „įprastas“ tarsi norima pasakyti, kad taip ir turi būti. Ar tikrai? Skaitau, ką dar rodo šios agentūros  tyrimai:

„Labiausiai stresą kelia:

•           Per dideli darbo krūviai
•           Prieštaringi reikalavimai ir neaiškūs darbuotojų vaidmenys
•           Mažos galimybės dalyvauti priimant sprendimus, atsiliepiančius darbuotojams, ir
•           Įtakos trūkumas atliekant darbus
•           Nesklandžiai įvedami pokyčiai organizacijoje
•           Neefektyvus bendravimas, vadovybės ar kolegų palaikymo trūkumas“

Kaip tiksliai pasakyta! Supervizuodama grupes ar komandas beveik kaskart girdžiu būtent tokius darbuotojų nusiskundimus. Pirmiausia skundžiamasi dideliais krūviais, o galiausiai – neefektyvia komunikacija.

Esu dėkinga EU sveikatos ir saugos darbe agentūrai už šią mintį: „Tvarkymasis su stresu nėra tik asmeninė atsakomybė, tai – visos organizacijos reikalas.“ Štai kaip agentūra siūlo šią problemą spręsti:

„Reikia  skatinti abipusį darbdavių ir darbuotojų dialogą, kuriame abi šalys turi

•          kalbėtis viena su kita;
•          išklausyti viena kitos problemas;
•          dalytis nuomonėmis ir informacija, ir
•          kartu priimti sprendimus.“

Valio! Džiaugiuosi, kad tyrimai patvirtino, ką visuomet intuityviai jaučiau: kad nepaprastai svarbu kalbėtis, klausyti ir dalintis informacija. Tai – raktiniai žodžiai kalbant apie grįžtamąjį ryšį. Juos kartoju per kiekvienus grįžtamojo ryšio mokymus.

Tai kodėl vis prie to grįžtame? Kodėl nepavyksta kalbėtis, išklausyti, išreikšti savo nuomonę ir dalintis informacija? Ar nevertėtų daugiau dėmesio ir laiko skirti grįžtamojo ryšio supratimui, įsisavinimui ir naudojimui?

Teoriškai suprantame, kas yra grįžtamasis ryšys, bet retai savo noru jį teikiame ar jo prašome. Norime gauti informacijos apie save, bet bijome klausti. Bandome pasakyti savo nuomonę kitiems, bet, pamatę jų reakciją, dažnai nusiviliame. Sukamės ir sukamės uždarame rate.                  

Apie šią dilemą  knygoje „Grįžtamasis ryšys. Menas ir mokslas priimti grįžtamąjį ryšį“ rašo Sheila Heen ir Douglasas Stone’as. Pasak autorių, visi turime du svarbius poreikius: norą mokytis ir norą būti priimti. Norime, kad kiti pasakytų, kokių turime trūkumų, nes tik taip galime keistis. Bet kartu norime, kad mus priimtų tokius, kokie esame. Todėl kritikos nenorime. Ir norime grįžtamojo ryšio, ir nenorime. Ir reikia, ir nereikia. Tikra bėda.

Šie du prieštaringi poreikiai – mokytis ir būti priimtiems –  ir sukuria įtampą, dėl kurios imame vengti grįžtamojo ryšio. Prisigalvojame įvairių pasiteisinimų – štai kokių esu girdėjusi:

„Aš ir pati žinau, kam čia klausti?“, „O jei kitų nuomonės bus skirtingos, kuria tikėti?“, „Aš neturiu nei noro, nei energijos keistis, man gerai, kaip yra“, „Kam čia knaisiotis po save?“, „Grįžtamasis ryšys – moteriškas užsiėmimas“. Ir panašiai.

Nemeluosiu ir netvirtinsiu, kad, jeigu tik išmoksime teikti ir priimti grįžtamąjį ryšį, įtampos nebebus. Bus. Tačiau mokydamiesi įgundame ją suvaldyti.

Jei norime, kad streso mūsų organizacijoje būtų mažiau, turime suprasti, kodėl jo atsiranda. Jei norime žinoti, reikia paklausti. O kam klausti, jei neketiname klausytis atsakymo? Kam mokytis, jei neketiname žiniomis pasinaudoti? Kiek kartų įvairios mano klientų organizacijos atlikdavo apklausas ar mokymus, tačiau, kai paklausdavau: „Ir ką sužinojote? Ką pakeitėte?“ man atsakydavo, kad aiškintis tokius dalykus paprasčiausiai nebuvo laiko!

Nesitikėkime, kad kada nors pasirodys stebukladarys mokytojas ir visus išmokys, kaip priimti grįžtamąjį ryšį nejaučiant neigiamų emocijų ar suteikti jį kitiems nerizikuojant susipykti. To nebus.

Verčiau pabandykime: sukaupkime valią ir klausykime, ką nori pasakyti kiti. Prieš išsakydami savo nuomonę pasiruoškime, suraskime tinkamų žodžių, o vėliau duokime laiko juos apgalvoti. 

Kuo dažniau prašome grįžtamojo ryšio – apie įmonėse vedamus mokymus ar supervizijas, apklausas, bendrus darbus ir tikslus – tuo platesnis mūsų matymo laukas: matome, kaip atrodome iš šalies, suvokiame, kaip skirtingai žmonės vertina mūsų žodžius ir veiksmus. 

Kuo platesnis vadovų (mokytojų, tėvų, globėjų, draugų)  matymo laukas, tuo daugiau jame vietos ir galimybių mokytis.  Kiekvienas žmogus mato „pro savo langą“: kiekvieno požiūris grįstas jo patirtimi, žiniomis, charakteriu ir nuostatomis. To pakeisti neįmanoma. Tad leiskime žmonėms būti tokiems, kokie yra. Jie patys nori keistis, mokytis ir augti, bet nenori būti keičiami, mokomi ir auginami. Palikime ramybėje tuos, kurie keistis nenori. 

Prieš keletą metų man kilo mintis parašyti knygelę apie grįžtamąjį ryšį vaikams. Jos padedami, galime paprastai ir lengvai mokyti vaikus (ir kartu patys mokytis) svarbiausio grįžtamojo ryšio įgūdžio – klausytis.

Pavadinimą knygelei sugalvojo mano dukra Miglė, bandydama gražiai lietuviškai išversti anglišką frazę thank you for the feedback – „Ačiū, kad pasakei“. Man šis sakinys pasirodė labai mielas, trumpas, aiškus ir teisingas. Gavus grįžtamąjį ryšį būtina padėkoti: juk puikiai žinome, kaip rizikinga išsakyti savo nuomonę kitiems.

Šis sakinys padeda netikėtai gavus grįžtamąjį ryšį akimirką sustoti, nurimti ir pagalvoti. Jau įpratau jį kartoti ir galiu pasakyti, kad tikrai labai padeda. „Ačiū, kad pasakei, – padėkoju. Įkvepiu, iškvepiu ir priduriu: – Dabar man reikia truputį laiko apie tai pagalvoti.“  Taip suteikiu sau laiko nusiraminti, neimu gintis, teisintis ar kaltinti kitų.

Vėliau parašiau ir antrą knygelę suaugusiems – „Ačiū, kad pasakei 2“. Joje pateikiau ištraukų iš rekomenduojamų knygų, įvairių užduočių, padedančių įsigilinti į savo jausmus, poreikius bei kompetencijas. Abiejų knygų skyriai ir temos tokios pat, tad vaikai ir tėvai gali mokytis iš savojo varianto, o vėliau dalintis  mintimis bei įžvalgomis.

Knygelėse „Ačiū, kad pasakei“ ieškau atsakymų į dažniausiai užduodamus klausimus apie grįžtamąjį ryšį. Pavyzdžiui:

Kaip suvaldyti kritikos ar neteisingų įvertinimų sukeltus nemalonius jausmus? Kodėl taip smagu patarinėti kitiems, bet patys patarimų nenorime? Kaip paklausti, kad aplinkiniai pasakytų, ką iš tiesų galvoja? Kodėl žmonės kartais nenori girdėti pagyrų? Kaip kalbėti, kad mus tikrai suprastų? 

Tačiau svarbiausia – abiejose knygelėse kartu mokomės klausytis ir iš tiesų suprasti.

Nuoširdžiai rekomenduoju pradėti nuo knygelės mažiesiems. Puiku, jei turite galimybę skaityti ar klausytis  su vaikais. Kartu atlikime pratimus,  dalinkimės savo įžvalgomis.

Esu beveik tikra, kad jie grįžtamojo ryšio išmoks greičiau, savo nuomonę pasakys drąsiau ir bus nuoširdesni negu mes. Kodėl? Ogi todėl, kad mes per daugybę metų susikūrėme socialinių kaukių rinkinį, pasistatėme gynybinių sienų ir išmokome negirdėti.

„Ačiū, kad pasakei“ knygelės – tai jaudinanti kelionė į savęs pažinimą ir nuoširdžius tarpusavio santykius. Jei keisime santykius namuose, keisime ir visur kitur, o pasaulis aplink mus irgi ims keistis. Į gera.

Jei susidomėjote ir norėtumėte įsigyti, tai galima padaryti:

-           „Vagos“ e-knygyne: https://vaga.lt/autorius/ligita-jakucionyte

-           Audiotekoje: https://audioteka.com/lt/search?query=ligita+jakucionyte

-           ELVIS virtualioje bibliotekoje asmenims negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto dėl fizinės negalios ar ligos, vaikams su mokymosi ar raidos sutrikimais, turintiems disleksiją galima klausytis nemokamai: https://elvislab.lt/leidiniai?filter%5Bpaieska%5D=Ligita+jakucionyte