KLAUSIMŲ GALIA

KLAUSIMŲ GALIA

“Kas pagalvota - nebūtinai pasakyta;

Kas pasakyta - nebūtinai išgirsta;

Kas išgirsta - nebūtinai suprasta;

Kas suprasta - nebūtinai priimta”

Konrad Lorenz

Naujai pradėjęs dirbti seniūnas pakvietė socialinę darbuotoją pas save į kabinetą ir paprašė, kad papasakotų, ką ji dirba. Socialinė darbuotoja sutriko, nustebo ir pajuto, kad ją nori kontroliuoti. Ji atsakė keliais sakiniais bendrą esmę ir išėjo.

Išgirdus šią situaciją (dar nežinodama, kaip jautėsi socialinė darbuotoja), labai apsidžiaugiau! Pagalvojau, kaip nuostabu, kad vadovas pastato save į nežinančiojo poziciją, nevaidina, kad viską žino ir kreipiasi pagalbos, klausia! Kaip dažnai esu susidurusi su situacijomis, kai žmonės nenori, bijo parodyti, kad kažko nesupranta, nesigilina arba gyvena savo įsivaizdavimuose apie tam tikrus dalykus ir kartais net mano, kad yra šios srities ekspertai. Todėl, kai girdžiu, kad žmonės klausia, tikslinasi, pirmiausia apima džiaugsmas.

Po to, kai socialinė darbuotoja išsakė savo jausmus, mintis, kad klausimas neskambėjo nuoširdžiai ir visa situacija jai buvo nemaloni, supratau, kad jiems tai nauja. Nauja, neįprasta, kai vadovas klausia, domisi ir, greičiausiai, nauja, kai tavęs klausia. Kartais vietoj nuoširdaus parodymo, kad vadovams rūpi, kad kažko nežino, jie lieka eksperto vaidmenyje, laiko savyje galią ir kontrolę. Tuomet klausimai tampa tai, ko mažiausiai laukiame, nes pirmiausia jaučiame kontrolę, o ne rūpestį. Kitą vertus, darbuotojai gali jaustis kontroliuojami, net jei to ir nėra. Kadangi jausmas kyla iš interpretacijos, nepasitikslinę, nepaklausę nesužinosim kito žmogaus ketinimų.

Klausimai dažnai turi kontrolės funkciją. Arba vadovai turi kontrolės funkciją ir ją gali išreikšti įvairiais būdais - nurodant arba klausiant. Tik labai įdomu, kas atsitinka, kad kontrolė, įgavo tokį stiprų neigiamą atspalvį? Vadovai turi žinoti kas vyksta jų vadovaujamoje organizacijoje ir yra labai nedaug būdų tai sužinoti - viską stebėti pačiam (kas praktiškai neįmanoma), skaityti literatūrą, dokumentus arba klausti. Dažnai bijant klausimų, bijoma, kad sužinos apie mūsų “klaidas”, apie tai, kad kažkur nežinojome kaip elgtis ir padarėme savaip. O juk socialinis darbas (ir dauguma kitų profesijų) turi tiek daug vietos kūrybai, intuicijai, santykiams, kad suklysti čia galima turbūt tik vienu atveju - nebendraujant, ne bandant suprasti kas vyksta. Tikiu, kad vadovai klausia, kai taip pat nori suprasti, kas vyksta ir sudėlioti reikiamus taškus bendroje organizacijos visumoje. Kuo ilgiau bus galvojama, kad tai tik kontrolė dėl pačios kontrolės - tuo labiau kils įtampa.

Mes visi mokomės. Ir vadovai, ir ne vadovai. Kartais sąmoningai, kryptingai, kartais nelabai. Įdomu, o kaip sureaguotų vadovas aukščiau minėtoje situacijoje, jei socialinė darbuotoja jo paklaustų, kodėl ir ką būtent jis nori žinoti iš jos darbo specifikos, kiek tiksli turi būti informacija? Kodėl jis kelia tokius klausimus būtent dabar? Turiu nuojauta, kad galia ir kontrolė tuo metu pasidalintų lygiomis dalimis, įvyktų dialogas, o ne ataskaita ar tardymas. Tokiais atvejais klausimai gali būti didelė pagalba.

Taip, jokių būdu neabsoliutinu klausimų galios. Kartais tikrai galima klausti, bet kita pusė mums neatsakys ir neis į kontaktą. Prisimenu situaciją, kai paklausiau savo geros pažįstamos apie jos darbo specifiką, funkcijas, pasitikslinau ar ji atlieka tam tikras procedūras ir mano nuostabai išgirdau tik kelis nerišlius žodžius. Žvilgsniu rodau, kad dar nesuprantu, bet ji numojo ranka rodydama, kad jei dar nesupratai, tai nebevargsiu aiškinti, tai tavęs neliečia arba tai savaime suprantama ir nuėjo savo reikalais. Ką turėjo omeny ši moteris, tai visiškai mano fantazija, kurios tuo momentu neturėjau galimybės pasitikslinti. Įdomu, kad aš turėjau santykį su žmogumi ir vis tiek buvau “atstumta”. Tai rodo, kad net “geriems” klausimams reikia tinkamų sąlygų - tinkamo momento, turimo laiko plėsti diskusiją, temos atitikimo, klausimo tikslo įsivardinimas bei įvertinti galimas klausimo pasekmes. Kuomet išdrįsti klausti ir tavęs nesupranta arba tavo klausimas nepadeda, gali būti, kad kils nusivilimas. Tačiau gali būti ir taip, kad žmogus gali jautriai reaguoti į užduotą klausimą ir dialogas neįvyks.

Kita vertus, būna “tobulų” situacijų, kai, mano nuomone, klausimų deka organizacijoje vyksta konstruktyvūs procesai ir vystymas.

Kartą direktorės pavaduotoja dalinosi savo patirtimi. Sako - socialiniai darbuotojai sustiprėja ir pradeda kelti klausimus. Labai įdomus aspektas, nes panašu, kad gali klausti klausimus tik tada, kai esi pakankamai stiprus! Po to sekė kitas sakinys: “Kartais klausimai iš tiesų būna kvaili, bet tai reiškia, kad anksčiau mes jiems nesugebėjome gerai išaiškinti”. Tada pagalvojau, o ką reiškia būti pakankamai stipriu, kad galėtum paklausti? Žmonės gali nežinoti “savaime suprantamų” dalykų, atrodyti “kvailai” ir vis tiek išdrįsti paklausti. Tikiu, kad tokiais momentais jiems nerūpi jų asmeninis ego. Vertybė tuo metu yra visų bendras reikalas, orientacija į tai, ką dirbam, dėl ko dirbam, mūsų klientai. Kai jaučiama tokia lygybė santykyje, esi priimamas su tiek informacijos ir tokiais supratimais, kokius turi - esi laisvas klausti.

Kitą vertus, administracija šioje situacijoje, mano nuomone, pasielgė ypatingai profesionaliai. Jie nekaltino, nebijojo, kad nežinos atsakymų į “kvailus” klausimus, jų neerzino “kvaili” klausimai, jie kantriai išklausė ir suprato, kur turėtų būti tikslesni, kaip paprasčiau papasakoti savo lūkesčius ir perteikti organizacijos bendrą viziją. Administracija pamatė, kad klausimai iš tiesų nebuvo kvaili, nes jie padėjo suprasti vienas kitą. Jie nėjo į argumentų kovą, o klausė ir klausinėjo - vystė dialogo kultūra ir pagarbų santykį. Tikiu, kad prie to stipriai prisidėjo klausimų galia ir suvokimas, koks vingiuotas kelias yra “pagalvoti - pasakyti - išgirsti - suprasti - priimti”.

Didelis klausimas man ir gal jums, skaitytojai, - kaip būti tokiame neapibrėžtume.