Close

Naujausi straipsniai

Supervizija medicinos darbuotojų profesinei gerovei: poreikis ir galimybės
Astos Kiaunytės, Indrės Indrelienės, Laimos Abromaitienės ir Artūro Razbadausko atliktas tyrimas parodė, kad...
įkelta Jan 30, 2024 | autorius Asta Kiaunytė, Indrė Indrelienė, Laima Abromaitienė, Artūras Razbadauskas
Supervizijos yra efektyvi priemonė medikų profesinei gerovei stiprinti
2021 metais kelios mūsų asociacijos narės dalyvavo Jaunųjų gydytojų asociacijos pilotinėje iniciatyvoje, kurios metu...
įkelta Jan 23, 2024 | autorius Irina Šiaudvytienė
KONFERENCIJA Sveikatos priežiūros specialistų profesinių santykių stiprinimas: kuo gali būti naudinga supervizija?
Kviečiame visus asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistus dalyvauti konferencijoje ir susipažinti su...
įkelta Jan 18, 2024 | autorius Sigita Žebrauskienė, Aušra Bačėnė

Apie pokytį supervizijoje ir supervizijos pokytį

Įkelta: Jan 13, 2022 | Autorius: Laima Abromaitienė, Žilvinas Gailius | Kategorija: Paprastai

Įprasta pradedant supervizijos procesą, klausti dalyvių apie jų lūkesčius, o proceso pabaigoje kalbėtis, ar tie lūkesčiai pasiteisino.  Taip pat visuomet rūpi pasiteirauti dalyvių apie pokytį – ar  pastebėjo, kad kažkas kažkur vyksta kitaip, nei iki tol? Pokytis, tegu ir visai nedidelis, yra reikšminga supervizijos dalis.

Antrojo 2021 m. karantino įkarštyje su kolega supervizoriumi Žilvinu Gailiumi nuotoliu kalbėjomės apie pokytį, transformaciją:  ar tai vyksta supervizijoje?  kaip? iš ko tai pastebima? ar keičiamės mes patys?

Abu esame iš tos pačios supervizorių laidos, 15 metų užsiimame supervizijos praktika. Šio pokalbio pagrindu kilę pamąstymai ir pasidalinimai iš mūsų supervizoriškos praktikos apibendrinti čia.

Apie pokytį supervizijoje ir supervizijos pokytį

Supervizija ir mano pokytis

(LA) Metai su supervizija ir supervizijoje tikrai veikė ir mane pačią. Atsirado daugiau drąsos atsisakyti to, kas man svetima –  primestų atsakomybių ar požiūrių, kuriems nepritariu, toliau tebesimokau kurti atvirumu grįstą santykį. Didžiausias pokytis yra tai, kad supervizija tapo mano profesinio gyvenimo pagrindu, prieš kurį laiką pasitraukus iš ilgametės akademinės veiklos. Tai man reiškė naują etapą, su naujom galimybėm, su visišku įsitraukimu, skiriant daugiau laiko pačiai supervizijai, taip pat savo kaip supervizorės tobulėjimui.  Tai atnešė daugiau pasitikėjimo, taip pat ir nerimo.  Reikėjo patikėti, kad freelanceris supervizorius turi ateitį. Ir tikrai – turi, nes žmonės ir organizacijos vis dažniau išsako sąmoningo stabtelėjimo, refleksijos poreikį. Neseniai susidomėjau ir kita su santykiais susijusia sritimi – mediacija (konfliktų sprendimas per tarpininką), jos viena kitą papildo, tačiau savo profesinį identitetą pirmiausia sieju su supervizija.

(ŽG) Žinoma, pastebiu, kad pokytis įvyksta ir manyje. Ko kitus mokai – to ir pats mokaisi. Savo komandai, kurioje dirbu, atnešu daugiau struktūros, skaidrumo, konstruktyvumo. Tą pastebi ir kolegos. Taip yra, kad savo supervizorišką laikyseną atsineši ir kitur: jei jau esam supervizoriai, tai elgiamės atitinkamai. Etines nuostatas perkeliam ir į kitas sritis.

Apie pokytį kituose

(ŽG) Asmeniniame lygmenyje pastebiu, kad ko žmogus išmoksta komandoje, tai atsineša į šeimą. Klientai, žiūrėk, dalinasi, kad iš savo aplinkos gauna grįžtamąjį ryšį: „pasikeitei“. Žmonės ne visuomet tai geba įvardinti, sako, nežinau, kas tai yra, bet labai faina. Kitaip tą galima pavadinti sąmoningumu, kuris daro gyvenimą brandesnį. Taip, supervizija skatina asmeninę brandą, savęs matymą. Tam reikalinga refleksija.

(LA) Supervizijos  pabaigoje, kai žmonės dalinasi, ką gavo iš vykusio proceso, dažnai sako: „nebebijau“, „supratau, ką daryti kitaip ir darau kitaip“, „išlaisvėjau“ (= drįstu paprieštarauti, kalbėti atvirai, išsakyti savo poreikį ar kt.). Ypač džiugu, kai dalyviai atpažįsta savo pačių pokytį. Tai tampa pagrindu tolesniems jų žingsniams.

(ŽG)Tarpasmeniniame lygmenyje dažniausiai supervizijos prireikia konfliktinėje situacijoje. Būna, kad konfliktas toks gilus, jog jo  neįmanoma išspręsti – kažkas turi pasitraukti iš situacijos, galbūt išeiti iš darbo. Bet juk tai irgi yra pokytis. Emocinis sprendimas nelengvas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje palengvėja visiems.Idealiu atveju – gebama pakeisti santykį - nebūtinai tampant draugais, tačiau  galbūt įsivardinant, apsibrėžiant tam tikrus dalykus išmokstama būti, dirbti kartu. Mano patirtis rodo, kad galimybė išspręsti konfliktą supervizijoje arba keisti situaciją pasitraukiant, išeinant iš darbo ar kitu būdu yra 50/50.

 (ŽG) Asmeninį pokytį sunku pamatuoti, užčiuopti, nes neretai pokytis įvyksta jau pasibaigus supervizijos procesui, kai jo jau nebematai. Kartais būna, kad sutikus supervizuojamąjį po kurio laiko imi ir sužinai, koks tas tikrasis pokytis buvo. Pokyčiui reikia laiko. Manau, bent 2-3 metų.

Organizacijose pokytį pastebėti lengviau, nes jose daugiau viešinimo. Ypač jei dirbi su ta pačia organizacija daugiau nei 2-3 metus, žmonės keičiasi, procesai vyksta, tuomet turi galimybę matyti visos organizacijos pokytį. Tas labai džiugina. Net jei pradžioje buvo labai sunku, jei atrodė beviltiška...

(LA) Dirbant su grupe ar komanda pokytį galima pastebėti iš dalyvių elgsenos: ar pajudėjus procesui ima tiesiai reaguoti, kreiptis vienas į kitą, išsakyti ir pozityvius, ir kritinius pastebėjimus, ar atvirkščiai – užsisklendžia ir ima atkakliai tvirtinti, kad jiems „viskas gerai“.

Dėl trukmės - išties, yra akivaizdus skirtumas, kai susitinki su komanda vienkartiniam procesui ir kai lydi ją ilgiau, tarsi keliauji kartu. Kai supervizuoji du ar tris metus, pamatai, kuo iš tiesų gyvena komanda ar organizacija, kas vyksta jų viduje bei išorėje. Organizacijoms pačioms palankiau orientuotis į ilgalaikius, net jei ir mažiau intensyvius supervizijų procesus. Tendencija kasmet ieškoti vis naujo supervizoriaus (nes „įdomiau“, nes „aną jau matėm“, nes „pigiau“, nes...) gali būti ir ydinga.

 Kaip dažnai pačios organizacijos nori būtent ilgalaikio proceso?

(LA) Mano praktikoje tai nėra dažnai.  Su pora komandų dirbu antrus bei trečius metus. Taip pat vedu keletą individualios supervizijos procesų, kurie tęsiasi antrus metus. Tai atvejai, kai žmonės kreipiasi ne dėl pažymėjimo, ne dėl „reikia“, bet dėl pačios supervizijos, dėl refleksijos ir visko, ką ji atneša.

(ŽG) Jei atvirai, žmonės turi „mylėti“ supervizorių... Sėkmės pavyzdys – viena estų organizacija, su kuria dirbu 5 metus. Jie pradėjo, nežinodami, kas yra supervizija, o per 5 metus išsiplėtė kaip organizacija gal trigubai. Jie organizuodavo vasaros stovyklas. Per tą laiką įsigijo žemės, nusipirko buvusios stovyklos pastatus. O pradėjom nuo bazinių, elementarių dalykų – susišnekėjimo tarpusavyje. Jie pamažu išmoko, kad reikia kalbėtis, kalbėtis apie viską. Tai galioja bet kurioje srityje – jei komandoje esate keliese, turite dalintis atsakomybe, veikti kartu, o ne pavieniui, judėti nuo „aš pats“ į „mes kartu“. Toje organizacijoje tai buvo didysis pokytis – išmokti spręsti reikalus kartu. O to pasėkoje atsirado daugiau žmonių, norėjusių įsitraukti į organizacijos veiklą – klientų, partnerių, rėmėjų... Jie dirba su žmonėmis (jaunimu), tai netgi jų darbo stilius pasikeitė, pagerėjo jų programų kokybė.

(LA) Tavo istorija tarsi iliustracija retoriniam (arba provokuojančiam) klausimui, kurį kartais pravartu užduoti supervizijoje: kas turi pasikeisti mumyse, kad aplinka (sistema) pasikeistų? Tame ir yra raktas: kai keičiuosi aš, keičiasi mano aplinka.

Kaip sekasi dirbti ne taip pozityviai nusiteikusiose organizacijose, kuriose supervizija netrunka  ilgai, kurios nenusiteikusios ką nors kardinaliai keisti, labiau laikosi nuostatos „kaip radom, taip paliksim“ ?

(ŽG) Yra ir tokia pozicija. Yra tam tikras rizikos poveikis, kai organizacija užsako superviziją, o dalyvauja žmonės, kurie niekaip nederino to užsakymo. Ir vienų, ir kitų lūkesčiai skiriasi. Dalyviai galbūt gauna naudos, pamato refleksijos prasmę, pailsi, nusiima stresą, įgauna daugiau pasitikėjimo savimi,  bet tai nebūtinai leis jiems sklandžiai veikti organizacijoje. Jei užsakovai žiūri į superviziją paviršutiniškai (maždaug „va, tie jau zirzia, tai eik, pakeisk juos, pašnekėsi ką nors, kad jie ten pasikeistų...“), o patys nelinkę keistis,  tada kyla konfliktas, nes jei žmonės, dalyviai keičiasi, o vadovai – ne, niekam nuo to netampa lengviau. Nes supratimo daugiau, o galios ką nors iš tiesų pakeisti nėra. Dažnai tai būna tokie keisti dalyvių „dariniai“ – nei grupė, nei organizacija (pvz., dirbant su socialinių paslaugų centrų darbuotojais). Ir dirbdamas su jais jauti, kad kažkas ne taip. Poreikis pokyčiui tarsi yra, o nesikeičia, nėra tam jėgos. Yra didelis skirtumas tarp tos organizacijos, kuri tikrai supranta, kad nori pokyčio ir tarp tos, kuri nori supervizijos tik šiaip, nes „madinga“ arba „reikia“, bet laimės jiems supervizija neatneš. Yra organizacijų, kurios nuolat užsako supervizijas, bet su nuostata „jau serga – pagydyk, supervizoriau“.

(LA) Vis dėlto, kokia bebūtų nuostata, su kuria užsakovai kreipiasi dėl supervizijos, tai, kad jie kreipiasi, ir galima sakyti, reguliariai, rodo, kad supervizija pati kaip įrankis, kaip galimybė spręsti santykių problemas organizacijoje yra priimtina.

Taigi, ar supervizija rado savo vietą?

(ŽG) Panašu, kad socialinėje srityje – taip, rado. Čia jau yra suprasta, kad supervizijos tikrai reikia, nors  čia taip pat  stebima, kad kartais tasai „reikia“ ima viršų prieš sąmoningą suvokimą, dėl ko būtent reikia. Taip pat pastebiu tendenciją, kad socialinėje srityje dirbantys žmonės vis dažniau patys kreipiasi dėl supervizijos sau asmeniškai. Dažnai jie jau būna patyrę supervizijos naudą,  ir įvykus kokiems nors pokyčiams (pvz., pakeitus darbą), jie ieško sau pagalbos supervizijoje. Kitose srityse dažniausiai superviziją reikia pradėti nuo paaiškinimo, kas tai yra ir kas čia vyks.

(LA) Pandemijos laikotarpiu ypač užaštrėjo psichoemocinės paramos poreikis dirbantiems medicinos srityje. 2021 metais superviziją projektų dėka atrado nemažas sveikatos apsaugos darbuotojų būrys. Tai gana naujas profesinis laukas mums, supervizoriams, jame iki šiol teko girdėti daugiau apie pavienes supervizijos patirtis. Čia tikrai svarbu pradėti nuo įvado, kas yra supervizija. Netgi sėdėti kartu bendrame rate daugeliui yra nauja ir neįprasta. Teko patirti tokios grupės dalyvių smalsumą, įsitraukimą, taip pat ir atsargumą, abejones. Tikiuosi, kad supervizija medicinos darbuotojų tarpe bus atrasta ir suprasta.

(ŽG) Supervizija padeda įgyti įvairias kompetencijas - mokymosi iš savo patirties, kalbėjimo-dalinimosi, grįžtamojo ryšio, pasitikėjimo, užtikrintumo, veikti neapibrėžtume, kt. Jos aktualios ir universalios dirbantiesiems įvairiose srityse.

Ar keičiasi patys supervizoriai?

(ŽG) Taip, turim daugiau pasitempti su kiekviena laida. Kiekvienoje jų susirenka vis įvairesnį išsilavinimą, iš įvairių sričių į superviziją ateinantys žmonės. Be to, kuo daugiau turim praktikos, tuo labiau tampam profesionalesni. Jei ant savęs sunku tą pokytį pastebėti, tai ant kolegų tikrai matau ir pasidžiaugiu už juos. Pagalvoji, va, kaip kietai pavarė, kokį metodą pritaikė ir kaip sėkmingai... Supervizoriai tikrai tampa vis  profesionalesni. O kompetentingi supervizoriai gali padėti ir kitiems tapti kompetetingesniais, taip pat išugdyti kompetentingus jaunus supervizorius. Kiekviena nauja supervizorių laida atneša kažką naujo į supervizorių bendruomenę, naujus gebėjimus, ir tai skatina tobulėti mus visus.

Supervizorių rengimas irgi išgyvena transformaciją. Programos tampa nuoseklesnės, įvairesnės, daugiau įtraukta praktikai svarbių dalykų, gerokai griežčiau laikomasi profesinio ir studijų standarto.

(LA) Mes daug ko mokėmės iš Vokietijos supervizorių, rėmėmės jų mokyklos standartais. Paskutinę supervizorių laidą rengiančių programos dėstytojų sąstatas keičiasi, įsitraukia Estijos supervizoriai profesionalai, atnešdami ir kitų Europos supervizijos mokyklų patirtį. Pastebiu, kad besimokantieji supervizijos aktyviai ir drąsiai pradeda jiems naują praktiką, mokosi iš savo ir kitų patirties. Gerai, kad studijose išlieka ta pati nuostata – mokytis iš praktikos ir turėti jos kuo daugiau.

Mūsų, supervizorių, pokytį gerokai paspartino pasaulinė pandemija, privertusi mus kitaip pažvelgti į nuotolinio konsultavimo praktiką. Jei iki tol tik ramiai kartas nuo karto  padiskutuodavome, ar įmanoma vesti superviziją nuotoliu ir dažnai nuspręsdavome, kad tai visgi nepadeda kurti tikro santykio, tai pastarųjų metų karantinas paskatino mus pasimokyti, pabandyti, įvaldyti naujas technikas ir technologijas, kažkuo nusivilti, kažkuo – pasidžiaugti, ypač tuo, kad gyvenimas nesustojo  (ir dabar juk mudu kalbamės Zoome ). Šios patirtys parodė, kad santykį galima kurti ir nuotoliu, ir netgi tikrą, gilų ir atvirą. Jei tik patys to norime.

To linkime ir mūsų supervizuojamiesiems, ir kolegoms supervizoriams, ir sau – tikro santykio, kur jį bekurtume, ir pokyčio, kuris mūsų gyvenimui suteikia daugiau prasmės ir sąmoningumo.

Pabaigai – istorija iš „pirmų lūpų“.

 

Kartą manasis supervizorius aplankė mane darbe.

“Kaip sekasi?”, - paklausė jis.

”O puikiai! - sakau aš jam – tu tik pažiūrėk, kaip susitvarkiau savo kabinetą. Kiek vazonų prisitempiau, kiek gėlių pasodinau, dabar gražu ir jauku!”

„Aha...“,- numykė jis,- „darai viską, kad nereikėtų spręsti svarbiausios problemos“.  

Šis paprastas sakinys mane tiesiog pribloškė. Sėdėjau, kaip kuolu trenkta. Svarbiausios problemos? Kokios?? Ir tuomet - tik tuomet! - aš supratau.

Supratau, kad darau daugybę darbų, puolu šen, puolu ten, keliu triukšmą aplink save vien todėl, kad neliktų laiko galvoti - ką aš čia veikiu? Ir kodėl? Ir ar tai tikrai svarbu man? O jei ne – tai kas tada? Kur ir kuo  aš iš tikro noriu būti? 

Tai pats stipriausias ir veiksmingiausias per mano gyvenimą išgirstas supervizoriškas sakinys.

 

Close