Ką veikiame kai „viskas gerai“?

Luis Tosta nuotrauka iš Unsplash

Pastebiu, kad kai šeimos patenka į kritines situacijas, kuomet reikia kažką gelbėti, vaiko gerovė būna pavojuje, socialiniai darbuotojai dirbantys su tomis šeimomis dažnai turi labai aiškiai išdirbtus algoritmus, kaip jiems reikia reaguoti. Jie veikia greitai nepaisant stokojančio bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis ir patiriamos rizikos. Tuomet jei domiuosi,  kas vyksta jų darbiniame gyvenime, atsakymas būna labai aiškus - buvo atvejis. Apie jį ventiliuojamės su kolegomis, šeimos nariais ir supervizijoje.  

Bet  po to seka etapai, kuriuose šeimos gyvena be ypatingų kritinių situacijų. Kartais vaikščiodamos ant plono lyno, lyg tiksinti bomba, kuri socialinių darbuotojų nujautimu kažkada vėl sprogs. Kartais šeima iš ties daro teigiamus pokyčius, ir atsiranda viltis, kad situacija turi šansą gerėti. Ir jei toje fazėje domiuosi, kaip gyvena socialiniai darbuotojai, atsakymas būna „viskas gerai“. 

Aš dažnai keliu klausimą, kas vyksta toje „viskas gerai“ fazėje,  kam yra naudojamas šis laikas. Ir jaučiu, kad tai dar reikia įsivardinti, algoritmų šioje fazėje nėra. Gal tai laikas, kuomet socialiniai darbuotojai ilsisi po patirto streso ir ... ruošiasi kitam atvejui.

Šis vaidmuo man primena ugniagesius - tikras darbas vyksta gaisro atveju.  Socialiniai darbuotojai yra geri ugniagesiai, bet ilgiuosi jų kaip ugdytojų, kaip žmonių, kurie padeda keisti įgūdžius, vaidmenis. Kaip tų, kurie  padeda išmokti naujus elgesio modelius. O daliai žmonių mokymuisi reikia ramybės ir saugumo.  

Aš manau būtų labai prasminga į atvejų analizes įtraukti šeimas, kurios yra toje laikinos ramybės būsenoje ir susidėlioti kryptis, kuriomis su šeima sistemingai būtų dirbama. Kiekvienoje šeimoje ir būtinas santykis ir pasitikėjimas, kuris yra nelengvai kuriamas, nes socialinis darbuotojas nėra „natūralus“ tos šeimos aplinkoje, be to, egzistuoja galios santykis. Taigi ši kryptis svarbi kiekvienai šeimai, tačiau veiksmai, kuriais to bus siekiama gali skirtis. Gal vienoje šeimoje tai bus reguliarus laiko leidimas su šeima, kad ji priimtų socialinio darbuotojo vaidmenį kaip ne tik kontroliuojantį ar kažko reikalaujantį, kitoje šeimoje bus suteikta pagalba srityse, kuri tai šeimai irgi atrodo svarbi, arba teikiamas pripažinimas, kur ta šeima to verta. Pasitikėjimui gali padėti ir nuoširdžiai įvardinta tabu tema, kuri abiejų pusių yra jaučiama, arba paties socialinio darbuotojo jausmai, ateinant į šeimą. Pavyzdžiui, kad jaučiamas toks pat neužtikrintumas ir nepatogumas. 

Didelė dalis darbo yra santykiai su vaikais bei šeimos narių santykiai tarpusavyje. Ko tėvai klausia kai vaikai grįžta iš mokyklos, kaip jie reaguoja į situacijas, kurios tėvų netenkina? Kiek dažnai pasako pozityvius dalykus? Ko norėtų iš tėvų girdėti vaikai, ir ko tėvai? Šioms situacijoms galima atrasti sakinius, ir sutarti pasipraktikuoti juos savaitę, o tada susitikus įsivertinti  ar kažkas buvo kitaip. Tai tik milimetrai, kurie visos situacijos nepakeis, bet gali suteikti bent minimalias kitokio bendravimo patirtis. 

Taip pat svarbi yra ir buitis. „Kaip jie išmeta parama duotas kruopas, tinginiai“. „Jie niekada švariai neišsiplauna grindų“. „Kaip sugedus tualetui jie daro į kibirą ir to net neišneša“. „Skalbinius džiovina troboje, gali lauke nusitiesti virvę“. Tai yra situacijos, kurioms reikia tam tikrų treniruočių- reguliariai atliekamų veiksmų, kad situacija imtų keistis. Tarkim, kartu pažiūrėti, ką paprasto galima pagaminti iš kruopų ir pasigaminti. Tiems, kurie chaotiški buityje, sutarti tris darbus per dieną pabaigti iki galo. Kokie tie darbai bus šiandien?  Nusibraižyti tam tikrą dienos struktūrą, ir pabandyti savaitę jos laikytis, ir aptarti kas buvo kitaip. Taip atsiranda šansas susikurti naujiems įgūdžiams. 

 Tai yra maži žingsneliai, bet tik per juos socialiniame darbe judame į pokytį. Ir nepaisant to, kad šeimoje yra daug problemų, ir reikia kompleksinės pagalbos, socialinis darbuotojas yra įgalus ir kompetentingas juos atlikti. Kol pats yra neperdegęs ir pajėgia tikėti pokyčio galimumu.

Pirmą kartą šis straipsnis buvo publikuotas puslapyje: http://www.socdarbas.lt/ - internetinėje platformoje, kviečiančioje socialinius darbuotojus diskusijai svarbiomis temomis.