PATIRTI SAVO VERTĘ PER SANTYKĮ SU KITAIS

Darbe mes visi esam susisaistę santykiais. Jei santykiai būtų daiktai, apie juos rašyti ir kalbėti būtų paprasta, mes nesijaudindami vardintume jų savybes: kietas, minkštas, klampus, birus, šviesus, tamsus, margas, tiesus, kreivas, lenktas, suktas ir t.t. Greičiausiai nesuklystume, nes juk visi mato, jog daiktas yra toks. Apibūdinę padėtume į aiškią vietą – ant lentynos ar į stalčių, kur tam daiktui ir priklausytų būti ir daugiau sau dėl jo nesuktume galvos, kol neprireiktų to daikto panaudoti.

Su santykiais yra sudėtingiau, kur kas sudėtingiau.

Pirmas skirtumas – santykiai nesileidžia iki galo apibrėžiami ir apibūdinami.

Antras skirtumas – santykiai yra tol, kol esame mes, negalime jų atsisakyti padėdami į stalčių arba lentyną, nes mums pasitraukus – su mumis pasitrauks ir santykiai.

Trečias skirtumas – santykiai niekada nėra statiški, kaip daiktai. Žvelgiant giliau – net ir daiktas kinta: dėvisi, sensta, keičiasi… tik labai lėtai. Santykiai tuo tarpu keičiasi nuolat ir intensyviai – priklausomai nuo ištarto žodžio, jo tono, net nuo tylos kuri įsivyrauja, nuo daug ko, kas vyksta bendraujant. Santykiai yra visuomet tarp žmonių, pasak Wlatzlavick (2016)[1], nes kai du žmonės yra vienoje erdvėje, jie negali nebendrauti. Net tyla ar nusisukimas vienas nuo kito yra tam tikras bendravimas, kuris kuria santykį. Tarp daiktų ir santykių galima surasti gal ir daugiau skirtumų, bet kol kas pakanka ir tiek išryškinant santykių specifiškumą.

Kartais apie santykius imame kalbėti kaip apie daiktus. M. Buberis (1999)[2] tokius santykius mato kaip vienas į kitą nukreiptus, ko nors siekiant. Mes susitinkame su kitu kupini įvairiausių tikslų, norų, lūkesčių, nuostatų. M.Buberis kelia klausimą – ar susitinkame? Ne visai, nes esame tokiame santykio supratime, kur mums visi kiti, kas nėra mes patys, yra objektai. Objektus mes galime matuoti, daryti įtaką, skaidyti, analizuoti, suteikti jiems vertes ir nevertingų atsisakyti. Nes objektai priklauso nuo mūsų, kitaip sakant mes jiems vadovaujam. Tačiau tokio santykio nepakanka, kai esam tarp žmonių. Tokio santykio nepakanka būnant žmogumi. Jame trūksta gyvybės, dinamikos, jausmo ir apsikeitimo.

Daiktiškas supratimas dažnai apsilanko mūsų kalboje apibūdinant santykius – iš apie daiktus išvardintų savybių imame ir pasiskoliname žodžius santykiams pristatyti. Tarkim – klampus santykis, arba suktas santykis, arba šviesus santykis. Taip apibūdinus santykį pašnekovui paaiškėja, kaip mes jaučiamės, išgyvename ir patiriame konkretų santykį. Tik taip apibūdindami ir patys suprantame, ir kitas įsivaizduoja, kad už tokio apibūdinimo slypi labai daug, o norint suprasti, reikia detalizuoti, nes kitaip liekame abstrakčiame, neįvardintame lygmenyje, kur kiekvienas įsivaizduojame sau, kas iš tikrųjų vyksta. Daiktui pakaktų apibūdinimo ir susitartume, tuo tarpu santykiui toks apibūdinimas yra tik pradžia, įvadas į apibūdinimą.

Santykiai yra jautri ir mūsų darbinės veiklos sritis. Kaip su ja elgiamės priklauso ir nuo mūsų pačių, ir nuo kultūros organizacijoje, kurioje dirbame. Faktas tas, kad nei santykių išgyvenimo, nei jų aptarimo išvengti nepavyksta, nes visur esam mes, tie patys žmonės – nuo vadovų iki klientų. Remiantis sistemų teorija galima suvokti, kaip viskas susiję ir kuria vienas kitą. Noriu pasiūlyti kartu pažvelgti į tai, kaip mes su santykiais elgiamės kasdieniame darbe…

Vienas iš saugiausių santykių aptarimo būdų yra aptarti vieni kitus. Šnekamąja kalba tai vadinama pletkais. Tai tam tikras santykių atpalaidavimo būdas, kai šnekamės vieni apie kitus, bet ne vieni su kitais. Tai palengvina darbą kartu, nes išsišnekam, nebereikia nešioti tik savyje jausmų vieni kitiems, bet apie juos dalijamės su išsirinktais patikimais kolegomis, kurie mūsų neišduos, bet tikrai išklausys ir greičiausiai palaikys. Tokie aptarimai padeda ir organizacijai, ir darbuotojams tuo, kad tiesiog išsišnekama ir mažose grupelėse kuriami tarpusavio pasitikėjimu paremti santykiai. Probleminis aspektas yra tas, kad grupelės tolsta vienos nuo kitų ir formuojasi sąsajų tarpusavy mažai turinčios bendradarbių “atšakos”.

Kitas kalbėjimosi apie santykius būdas – kalbėtis vieni su kitais, bet ne apie tai, kaip mes esam kartu. Galim kalbėtis apie vaikus, apie tai, kaip praleidom atostogas, kaip auga gėlės sode ar ant palangių ir dar apie ką nors, kas vyksta už darbo ribų. Tik neliečiant tų nesaugių temų, kurios gali atskleisti, kaip mes jaučiamės, kai dirbam kartu…. Laimėjimas tokioje santykių gyvavimo perspektyvoje yra bendrumo augimas per asmeninius ryšius, solidarumo asmeniškai vienas kito atžvilgiu auginimas. Sunkioji pusė ištinka tuomet, kai visi darbuotojai tampa per daug solidarūs, kad spręstų įtampą keliančias situacijas ir kritika nėra išsakoma vieni kitiems ir darbo atžvilgiu. Nes pirmoje vietoj yra asmeniniai ryšiai, o ne darbiniai. Susiformuoja kultūra, jog geriau kalbėti apie ką nors kitą, nei apie darbą.

Dar vienas iš kalbėjimosi būdų yra kalbėti griežtai tik apie darbus, neįsiveliant į tai, kaip mes jaučiamės juos atlikdami. Tuomet santykis vienas į kitą išreiškiamas netiesiogiai per galią ar negalėjimą – kiek kas gauna erdvės pasisakyti, kaip kieno pasiūlymai priimami ir pan. Vyraujančios temos tokiuose darbiniuose pokalbiuose yra struktūruotas veiksmų planas, atliktų darbinių operacijų analizė, darbinių problemų peržiūrėjimas ir jų sprendimų ieškojimas ir t.t. Tik jokiu būdu “nešvaistymas laiko” tam, kaip mes jaučiamės. Laimima tikrai daug laiko darbiniams klausimams ir darbo problemų sprendimui bei pasiekimų gerinimui. Tik… gerai, jei viskas gerai. O jei dėl santykių painumo išgirstami tik tie patys žmonės; jei kritikuojama tik dėl to, jog pykstama ir taip nunyksta geros idėjos; jei bijoma kritikuoti dėl galimo emocijų proveržio ir sprendimai priimami tylios rezignacijos būdu? Tuomet tai ne tik apsunkina darbo klausimų sprendimus, bet ir neleidžia jiems spręstis konstruktyviai.

Ir būdas, kuriame santykiai auga ir augina – kalbėjimasis apie juos. Darbinėj aplinkoj, darbiniais klausimais, bet ir vienas apie kitą. Kaip patiriam vienas kitą vienose ir kitose situacijose, kaip išgyvenam bendrus darbus, kaip jaučiamės, kaip elgiamės vieni su kitais vienaip ar kitaip. Santykių sėkmė mus ištinka, kai jie darbinio susirinkimo konktekste yra viena iš temų. Tuomet nereikia “nešioti savyje akmens” ar laukti progos “įteikti dovaną”. Tuomet autentiškas bendravimas gali tapti vienu iš mus motyvuojančių variklių. Kas gali vykti sunkiau – sunkiau gali būti “neužsivelti”, bet gebėti išsakius jausmus ir įsivardinus santykius judėti toliau. Tam reikia brandumo – gebėjimo pareikalauti iš savęs susivokimo ir įvardinimo bei mokėjimo priimti kito išsakytus jausmus nekaltinant, o suvokiant tai kaip galimybę augti.

Supervizija užsakoma dėl įvairiausių priežasčių, ir tikrai ne visada dėl santykių. Supervizijoje taip pat, kaip ir organizacijoje, santykiai yra ir neišvengiamai išgyvenami. Tik supervizijoje santykiams skiriama atskira erdvė, arba bent jau tikrai ne mažesnė nei kitoms darbinėms temoms. Nes… mes esam žmonės, su jausmais ir santykiais, kurių negalim atsisakyti, nes kitaip nežinia kiek bebūsim žmonėmis.

XX amžiuje net du egzistencinės filosofijos atstovai  – E. Levinas[3] ir M. Buberis[4] – išskleidė buvimo žmogumi pagrindą – santykį su KITU.

1. Levinas, Lietuvoje gyvenęs nuo gimimo (1906m.) iki daugmaž 1923 metų, visą dėmesį skyrė socialinėms tarpusavio sąveikoms, kurių pagrindas – etinė laikysena „kito“ atžvilgiu ir tai yra „neišvengiamas buvimo žmogumi aspektas“[5]. Jo manymu, mes susilaukėm antro pasaulinio karo, nes nematėm Kito… Remiantis E. Levinu, santykis su kitu yra lyg nuolatinis veiksmas, nuolatinė pasaulio ir savęs refleksija, suteikianti esminę laikyseną – leidimasį būti kito kuriamam.
2. Buberis (1999, p. 76) rašo “Jei stoviu prieš žmogų, kaip prieš manąjį TU, jei sakau jam pamatinį žodį AŠ-TU, tai jis jau nebe daiktas tarp daiktų ir nebe iš daiktų sudarytas daiktas.” Jis – Kitas neapibrėžtas ir atsiveriantis prieš mane ŽMOGUS…

Santykis tarp supervizoriaus ir supervizijuomojo supervizijoje yra gyvas. Santykis yra tarp visų supervizijoje dalyvaujančių žmonių, nepaisant to, kaip jie susiję – grupės, komandos, ar organizacijos bendradarbių ryšiais. Santykis yra ir prieš prasidedant supervizijai, o susitikimų metu jis skleidžiasi ir auga pamažu, jam gilėti ir  atsiverti reikia laiko. “Čia ir dabar” išgyvenimas supervizijoje leidžia išsakyti save, atrasti kitą ir neapibrėžtume keliauti link jausmų bei išgyvenimų įvardijimo. Kitais žodžiais apibūdinant, supervizijoje įgalinta santykio refleksija leidžia įvardinti, išjausti ir kurti atsineštus, esamus ir naujai sukurtus santykius. Tokiu būdu mes auginam kultūra, kurioje brandu būti autentiškam santykyje SU SAVIM ir SU KITU.

Tiek darbinėje aplinkoje, tiek supervizijoje kiekvienas žmogus – vadovas ar pavaldinys, aukšto rango specialistas ar paprastas darbuotojas, visų pirma trokšta būti vertingu žmogumi ir patirti savo vertę per santykį su kitais. Vertingu žmogumi svarbu būti ne tik namuose ar psichologinėje konsultacijoje, bet ir savo darbe – organizacijoje/įmonėje/įstaigoje…

[1] Wlatzlawick P. Man kann nicht nicht komunizieren: das Lesebuch. Liepzig, 2016
[2] Buberis M. Dialogo principas I. AŠ ir TU. Vilnius 1998
[3] Levinas E. Martin Buber and the Theory of Knowledge. The Philosofy of Martin Buber. Illinois, USA, 1967
[4] Buberis M. Dialogo principas I. AŠ ir TU. Vilnius, 1998
[5] Moran D. Introduction to phenomenology. London and New York, 2000