„SUPERVIZIJA – TAI TARSI PAUZĖ, PADEDANTI SUSITVARKYTI SAVO PROFESINĖS KELIONĖS LAGAMINĄ“

Monika: Supervizija – tai profesinių santykių konsultavimas. Šiame apibūdinime yra du kertiniai akcentai. Profesiniai santykiai ir konsultavimas. Konsultavimas yra dialogo forma vykstantis procesas, kuriuo siekiama padėti į keblumus patekusiam asmeniui ieškoti galimų išeičių. Tai visada į asmenį ir jo išgyvenamus sunkumus orientuota pagalba, tad nėra iš anksto sutartų temų ar atsakymų. Besikonsultuojantis asmuo supervizoriaus yra lydimas, kad pats geriau suprastų situaciją ir atrastų tai, kas padėtų jam dirbti.

Nerijus: Kartais supervizuojamieji išsigąsta, kad supervizija neturi temos ir visą laiką nustemba, kiek jų atsiranda besikonsultuojant. Svarbu tai, kad tai nėra greitas procesas jam reikia laiko. Juk dažnai žmonės supervizoriaus pagalbos kreipiasi išdirbę trejus, penkerius, o tai ir dešimt metų, kai kam jau didelė kelionė būna po vieno mėnesio. Per tiek laiko susikaupia nemažas užgyvento santykio „bagažas“ ir jį susitvarkyti užtrunka laiko. Galim būtų tai palyginti su kelione ar komandiruote, kai grįžti namo ir savo lagamine randi panešiotus rūbus, lauktuves ir kokius lankstinukus, sutiktų žmonių vizitines korteles ir kelis lagamino nubrozdintus šonus. O ką bekalbėti apie tai, kas darosi galvoje, kiek emocijų, naujai atrastų dalykų, naujų pažinčių ir nuovargio. Tvarkymasis po kelionės – lyg kokia pauzė, padedanti sugrįžti į kasdienybę ir gal kiek kitaip apsispręsti veikti. Supervizija irgi yra pauzė, padedanti susitvarkyti savo profesinės kelionės lagaminą, apsispręsti ar ne per didelį kiekį jame nešu, ar nešuosi tai, ko man iš tikrųjų reikia, ar mano kelionėje reikia bendrakeleivių, ar keliauju ten, kur iš tikrųjų noriu.

Monika: Kitas supervizijos stulpas – profesiniai santykiai. Tai žmogaus darbinėje veikloje esantys žmonių tarpusavio ryšiai, į kuriuos jie įsitraukia turėdami atlikti savo darbus organizacijoje. Supervizija nėra konsultavimas apie gyvenimą apskritai, ar psichologinis konsultavimas esant asmeninėms problemoms. Į superviziją ateina žmonės su sunkumais, kurių ištakos – jų darbe. Ir ne visada iš karto matosi, kad tai sunkumai dėl profesinių santykių. Į superviziją atlydi nepasitenkinimas darbo vietoje ir pasiryžimas kažką keisti. Kartais

bespręsdami savo klausimus darbe žmonės prisiliečia ir prie labai asmeninių temų ir sunkumų, tad supervizija gali parodyti, kur toliau galima tobulėti.

Kodėl svarbu kalbėti apie profesinius santykius darbe ir kurie iš jų yra svarbiausi?

Nerijus: supervizijai rūpi tie santykiai, kurie kuriasi darbinėje veikloje: santykis su savim pačiu (kaip asmeniu), santykis su savo pareigom (vaidmeniu), santykis su klientais (žmones, kuriems dirbu) ir santykis su organizacija, kurioje dirbu, jos organizacine kultūra. Dažnai pagalbą teikiantys žmonės dėl patiriamų sunkumų darbe linkę kaltinti tik save arba tik sutinkamus pagalbos prašančius žmonės, ar organizaciją, kurioje dirba, ar savo užimamą poziciją darbe. Vienareikšmės kaltės sumetimas tik vienam aspektui veda tiesiogiai į greitą perdegimą. Santykiai darbe turi kur kas daugiau niuansų, dažnai verta juos visus apsvarstyti, atsižvelgti į juos ir priimti, (o gal ir nepriimti) sprendimus. Tinkamus sprendimus galima daryti, kai suvoki kokį santykį kuri su savimi pačiu, savo vaidmeniu, klientais ir organizacija. Supervizija duoda galimybę sustoti ir suvokti juos, tam, kad išjudėti iš situacijų, kuriose jau nesinori būti.

Monika: Apie visus šiuos santykius svarbu kalbėti, nes šiais laikais mūsų darbas dažnai nebėra tik pajamų šaltinis, tai ir mūsų saviraiškos ir asmeninės misijos įgyvendinimo erdvė, o santykiai yra viena pagrindinių tos erdvės sudedamųjų. Manau, kiekvienas savo patirtyje galime rasti pavyzdžių, kai darbo pobūdis, t.y. užimamos pareigos patinka, tačiau į darbą eiti nemiela dėl nesusiklostančių santykių – užgaulaus ar savo darbų neatliekančio kolegos, nepaklūstančių pavaldinių ar sunkiai suprantamų vadovo veiksmų. Tokiu būdu ir pats įdomiausias darbas tampa nebemielas. Dažniausiai tokius santykius galima keisti ir tai kiekvieno rankose. O supervizija gali būti pagalbininkė suprantant, kaip tai padaryti.

Kuo pasireiškia supervizijos poveikis?

Nerijus: Sunku poveikį nusakyti apibendrintai, jis dažnai pasireiškia labai individualiai. Kas tikrai yra aišku, kad tai rekomenduojama, net, sakyčiau, privaloma kiekvienam profesijos atstovui, kuris dirba pagalbos srityje. Tai lyg pagalba pagalbą teikiančiam asmeniui, lyg kasdieninė vandens dozė, kad atsigaivintų ir neužsidegtų (neperdegtų) savo veikloje. Ką tikrai pastebiu iš praktikos, žmonės pradeda paisyti savęs, pradeda labiau reaguoti į savo organizmo siunčiamus signalus, pradeda paisyti savo emocijų ir suprasti kas jas kelia, bei kaip su jomis elgtis, pradeda paisyti savo norų ir geriau suvokia savo galimybių ribas, tvirčiau atstovauja savo poziciją. Aiškiau įsivardina savo pareigas ir suvokia jų reikšmę, adekvačiau pasiskirsto darbinius resursus bei savo laiką, taikliau siekia tikslų, naujai susidelioja santykius su kolegomis bei vadovu. Atšviežina santykį su organizacija, dažnai pasitaiko, kad apsisprendžia likti joje ir net inicijuoja pokyčius. Kuria naują santykį su klientais ar suvokia, kas tikrai padeda jam dirbti.

Monika: Aš dar papildyčiau, jog supervizija padeda žmogui plačiau pasižiūrėti į situaciją, kokia ji bebūtų. Tokia jau žmogiška prigimtis – čia ir dabar išgyvenama problema atrodo daug didesnė ir atrodo nutinka tik man vienam. Nes kai skauda dantį, tas skausmas apima visą mūsų sąmonę ir apie ką kitą sunku galvoti. Kai klientas šaukia ant mūsų – atrodo, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš mus. Kad ir kokia bebūtų problema supervizija padeda ją pamatyti plačiau – organizacijos, savo gyvenimo kontekste – kartais to ir užtenka.

Ar gali būti supervizija su kolega per kavos pertraukas?

Nerijus: dažnai supervizijos objektas

būna susijęs su bendru veikimu ir darbų pasiskirstymu tarp kolegų. Todėl net kartais rekomenduojama su kolegomis susėsti ir išgerti kavos pasikalbant apie tai kaip sekasi kartu veikti. Kas yra pavojinga, tai susėsti su kolega, gerti kavą ir kalbėtis apie kitus, tai jau kvepia apkalbomis, nuo kurių sunki atmosfera organizacijoje neišsispręs. Kas tikrai padeda, tai paisymas savęs ir suvokimas, o kas atsitiko ir kokias tai emocijas man sukelia ir ką šiuo atveju norėčiau padaryti. Tokiais atvejais kolega gali padaryti meškos paslaugą, nes jis irgi būna susijęs su šia situacija (dirba toje pačioje organizacijoje su tais pačiais klientais ir su tais pačiais kolegomis), todėl vertinimas ir pagalba gali būti neobjektyvi ir užsivėlusių santykių gali būti dar daugiau. Todėl rekomenduojama ieškotis kuo mažiau susijusių su šia situacija „ausų“, ir tikrai nesiūlome skriausti savo vyrų ar žmonų (žinokite jie labai su jumis ir jūsų darbu susiję).

Monika: Žinoma, nemažai sunkumų, kilusių darbe galima aptarti su kolegomis per kavos pertraukas. Gerai, jei aptariami sunkumai būtų daugiau operatyvinio, ogranizacinio pobūdžio, o ne apie santykius. Bet iš esmės aš rekomenduočiau pertraukas naudoti pagal pirminę jų paskirtį – skirti poilsiui ir atsikvėpimui nuo darbo, o jei kavą geriate su kolega – pasidalinkite mintimis apie perskaitytą knygą, žiūrėtą filmą ar išbandytą receptą – tai bus daug sveikiau Jūsų tarpusavio santykiui.

Kaip atpažinti, kada žmogui reikia supervizijos?

Monika: Poreikis supervizijai gali būti apčiuopiamas ir labai konkrečiai (nesusidoroju su sunkiais klientais; nepatinka, kaip su manimi elgiasi vadovas ir pan.), ir bendru nepasitenkinimo jausmu, lydinčiu darbe. Kartais čia ir slypi supervizijos nauda – suprasti „kur šuo pakastas“. Kai visapusiškai tai supranti, sprendimai ir veiksmai tampa lengvąja pokyčio dalimi.

Nerijus: dažnai žmogus pats supranta, kad jau situacijos kartojasi ir sunkiai pavyksta išjudėti iš situacijų, kurios vėl ir vėl sukelia neaiškius jausmus. Dažnai tokios situacijas lydi pastovus nuovargis, nerimas ar kiek sutrikęs miegas, abejonės ir liūdesys, netgi pyktis, pasimetimas, kitų kolegų ar šeimos susirūpinimas jumis. To jau pakanka, kad bent jau susitiktumėte su supervizoriumi ir pasitartumėte, ar verta pradėti supervizijas, ar ne.

Monika: Dar norisi paminėti, jog Vokietijoje, kur gilios supervizijos tradicijos, į supervizorių žmonės kreipiasi ir profilaktiškai, kad apsisaugotų nuo perdegimo ar kitų įtampą keliančių situacijų, taip padėdami sau mėgautis darbu. Ypatingai tai taikoma tiems profesionalams, kurie dirba intensyviame pagalbos santykyje su klientais.

Iš kur ją (superviziją) gauti? 

Nerijus: Eksperimento dėlei, siūlyčiau paklausti 3 savo kolegų šio klausimo. O jei nenorite eksperimentuoti, kreipkitės į mus, tikrai patarsime kur gauti tinkamą supervizorių, o jei norite labai individualiai susirasti – apsilankykite www.supervizija.lt

Šis pokalbis buvo spausdintas Vilniaus arkivyskupijos Caritas dienoraštyje 2015 Rugsėjo mėn./Nr.26

http://vilnius.caritas.lt/images/stories/pdf/VACaritasDienorastisNr26web.pdf