Ramunei Jurkuvienei išėjus

Šių metų birželio mėnesį  teko atsisveikinti su supervizorių bendruomenės nare bei viena iš pagrindinių supervizijos nešėjų į Lietuvą Ramune Jurkuviene. Liūdime dėl to, užjaučiame artimuosius bei prisimename gyvenimo trapumą.

Ramunė supervizijas “pažino” 1993m. magistrantūros studijų VDU metu, kuomet jas vedė supervizorės iš JAV bei Australijos. Štai kaip ji apibūdina pirmąsias patirtis: “Pripratusi medicinos studijose ir praktikoje daryti racionalius sprendimus pati, aš su nepasitikėjimu žvelgiau į superviziją ir privalomus dienoraščius-refleksijas. Maniau, kad tai tuščias laiko gaišinimas. Bet rašydama išsamias refleksijas pastebėjau, kad būtent jų metu arba jų išdavoje randu išeitį iš situacijos, kuri man atrodė beviltiška. Po supervizijų pradedu pastebėti kitus problemų aspektus ir tai labai padeda praktikoje. Nuo tada pradėjau vertinti supervizijas, kaip neatskiriamą darbo dalį, būtiną kokybiškam darbui”.

Supervizijos atsiradimas Lietuvoje Ramunei Jurkuvienei nešė viltį, kad Lietuvos žmonės, kuriems tiek metų buvo formuojamas mąstymas neleidžiantis atvirai kelti klausimų, išmoks naujos mąstymo kultūros: “reikėjo dirbti naujai, diegiant palaikantį, o ne smerkiantį požiūrį, suprasti save ir tuos žmones, kurie ateina su savo skausmingomis patirtimis. Kaip užbrėžti ribas ir kartu žmones suprasti, auginti, kaip vadovauti naujai institucijai, kaip dirbti su personalu. Mes turėjome tik sovietinę patirtį”.  Dėl to ji  ėmė ieškoti galimybių finansuoti supervizorių rengimą.

Po ilgų galimybių paieškų, pokalbių, įtikinėjimų  bei vizitų, praėjus beveik dešimtmečiui, 2002 metais Ramunės Jurkuvienė bei jos kolegų dėka Lietuvoje įvyko pirmasis supervizorių rengimas.

Būdami bendruomenėje jautėme, kaip tas pirmosios pažinties su supervizija įspūdis išliko vedančia gija Ramunei visą gyvenimą. Ji giliai tikėjo, kad supervizijos pagrindinė “buveinė” yra socialinio darbo laukas. Su kolegomis ji kūrė atvirą, klausimus keliantį santykį, rodė begalinį atkaklumą vertybėms, kuriomis tikėjo.  Tai ne visada būdavo lengva, tačiau tikrai davė augimo.

Esame dėkingi Ramunei, kad šiandien supervizija yra Lietuvoje, ir galime per ją augti bei padėti kitiems išlaikyti sąmoningumą apie tai, kaip jų patirtys daro įtaką jiems patiems.  Ramunės braižas liko atpažįstamas ir gyvas.