„Kauno klinikose tai visiškai nauja iniciatyva, todėl džiaugiuosi, kad darbuotojai ne tik išdrįso, bet ir surado tam laiko. Nesame įpratę kalbėti apie darbo aplinkoje kylančias problemas ir iššūkius, niekuomet nebuvome kryptingai mokyti, kaip apie tai kalbėti su kolegomis. Besidalydamas savo rūpesčiais pamatai, kad visi savo kasdienybėje susiduria su panašiais iššūkiais, sužinai, kaip jie galėtų būti sprendžiami, – tai patirtinis mokymasis. Labai tikiuosi, kad iniciatyva nenutrūks, nes visapusiškai bręstančiai bendruomenei svarbu apie tai kalbėtis, ieškoti sprendimų, kurti saugesnę ir draugiškesnę aplinką.“

„Dalyvavimas supervizijose buvo nauja patirtis dalyviams. Dalijimasis savo praktinėmis situacijomis, patirtimis, jausmais, klausimų apie save ir savo elgesį kėlimas dalyviams buvo naujas dalykas, o kai kuriems – iššūkis. Šių supervizijų metu supratau, kad specialistai turi įvairių galimybių dalyvauti mokymuose „minkštųjų“ įgūdžių stiprinimo temomis, tačiau savo profesinės veiklos ir santykių analizė jiems buvo pakankamai naujas dalykas. Dauguma dalyvių pripažino šią profesinio (ir asmeninio) augimo galimybę kaip būdą, kurio jiems trūko profesiniame kelyje. Mums suteiktas grįžtamasis ryšys parodė, kad darbuotojai nustebę, jog su tomis pačiomis problemomis profesiniame kelyje susiduria ir jų kolegos. Dalijimasis įžvalgomis ir patarimais, sprendžiant konkrečias situacijas, padėjo ne tik rasti atsakymus, bet buvo ir parama vienas kitam.“

„Supervizijų metu stengėmės sukurti saugią ir palaikančią aplinką, o tai skatino žmones atsiverti, kalbėti apie patiriamus sunkumus, reflektuoti savo darbinę veiklą. Užsiėmimų metu buvo dirbama keliomis kryptimis: tai geresnis savęs ir kitų pažinimas (emocinis vystymasis) bei konkrečių atvejų nagrinėjimas. Jautėme poreikį pažinti ir suprasti savo kolegą, išgirsti, kada kolega džiaugiasi ar liūdi, kokie jo patiriami sunkumai ir kaip sprendžiamos problemos. Grupės nariai noriai įsitraukdavo į atvejų nagrinėjimą, ieškojome atsakymų į keliamus klausimus. Pagrindinės temos buvo apie santykius su pacientais, kolegomis, konfliktų valdymą, komandinio darbo stoką, organizacinę kultūrą. Diskutavome, kaip įgalinti save ir motyvuoti kitus. Džiaugiuosi, kad kai kurie dalyviai įvardijo, kad po supervizijų pagerėjo jų darbo veikla, komunikacija ir bendradarbiavimas su kitais komandos nariais. Daugelis išreiškė norą tęsti šiuos užsiėmimus ateityje.

„Kauno klinikose supervizijas vykdėme vyr. slaugytojų-slaugos administratorių grupėms. Nors supervizijos sveikatos priežiūros sistemoje vis dar naujas konsultavimo metodas, darbuotojams buvo sukuriama saugi aplinka, kurioje būtų drąsu atsiverti, kalbėti apie probleminius atvejus ir juos analizuoti. Įtakos supervizijų procesui turėjo dalyvių gebėjimas priimti naujoves, prisiimti atsakomybę už visos grupės funkcionavimą ir produktyvumą. Manau, kad šios pareigybės išskirtinumas – tai visaapimantis žvilgsnis į skyriaus (darbo metu) ir grupės (supervizijų metu) veiklos užtikrinimą, įsipareigojimų vykdymą. Užsiėmimai atskleidė dalyvaujančių darbuotojų atsakingumą, rūpestį skyriumi, kuriame dirbama (įskaitant materialinę, organizacinę ir emocinę puses). Gebėjimas susitvarkyti su organizaciniais, administraciniais reikalavimais ir mokėjimas atliepti kolegų ir pacientų bei jų artimųjų poreikius rodo slaugos administratorių stiprybę. Manau, kad dalyvavusieji supervizijose gavo išskirtinę pagalbą, artimiau susipažino vieni su kitais, išmoko prašyti pagalbos ir ją suteikti kolegoms. Taip pat dalytis informacija ir patirtimi, sprendžiant sudėtingas darbines situacijas, susijusias su darbo organizavimu, profesiniais santykiais, asmenine laikysena kritinėse situacijose.“

„Pagal galimybes visada stengiuosi dalyvauti Kauno klinikų organizuojamuose mokymuose, todėl pamačiusi informaciją apie supervizijas su kolege abi užsiregistravome į mokymus. Kaip ir kolegos, į mokymus atėjau tikėdama, kad Kauno klinikų bendruomenė mūsų Ligoninę matytų kaip įstaigą, kurioje norisi dirbti, tobulėti ir siekti profesionalumo savo srityje. Supervizijų metu man labai patiko bendravimas nedidelėje grupėje, dalijimasis savo patirtimi ir problemomis, kurias bandėme spręsti čia ir dabar. Buvo gera jausti kolegiškumo ir bendrumo jausmą. Jei ir toliau vyktų supervizijos, būtinai dalyvaučiau ir rekomenduočiau jas kolegoms. Manau, kad kiek patys įdedame pastangų, tokį rezultatą ir turime. Ne veltui sakoma, kad kartais einant į tamsą, galime ir savo šviesą uždegti. Dėkoju supervizorėms ir linkiu sėkmės.“

„Apie supervizijas buvau girdėjęs dalyvaudamas Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) veiklose. Prisidėjau prie projekto „Į pacientą orientuotų sveikatos priežiūros įstaigų vystymas“, kurio viena pagrindinių minčių buvo medikų psichoemocinė sveikata. Projekto metu buvo suformuotos kelios supervizijų grupės, po kurių atsiliepimai buvo patys geriausi. Girdint daug gerų atsiliepimų apie supervizijas ir Kauno klinikose atsiradus galimybei sudalyvauti šiuose užsiėmimuose, nusprendžiau išbandyti ir pats. Labai džiaugiuosi, kad dalyvauti supervizijose kviečiami ir gydytojai rezidentai. Šiuose užsiėmimuose labiausiai patiko aktyvus ir atviras kolegų – gydytojų rezidentų – dalyvavimas. Smagu, kad rezidentai dalyvavo iš skirtingų kursų. Iš skirtingų požiūrio kampų sprendėme įvairias profesines situacijas, stiprinome tarpusavio ryšius, palaikėme vienas kitą. Supervizijų metu daug sužinojome apie save, vienas kitą ir geriausius sprendimo būdus/priėjimus esant tam tikroms probleminėms situacijoms. Manau, kad supervizijos naudingos visiems sveikatos priežiūros darbuotojams. Jos padeda geriau suprasti kolegas, kylančias problemas, stiprina tarpusavio supratimą ir gerina komandos emocinį mikroklimatą. Manau, kad tiek supervizijos, tiek kiti psichoemocinės sveikatos stiprinimo metodai sveikatos sektoriuje yra ypač svarbūs šiuo metu, kai girdime apie ne vieną smurto protrūkį darbo metu, taip pat vis kartojasi medikų savižudybės atvejai. Tiek supervizijos – parama iš kolegų, tiek psichologinė pagalba – profesionali specialistų pagalba gali sumažinti šią problemą. Galiausiai supervizijos – tai metodas, stiprinantis ir ugdantis darbuotojų minkštąsias kompetencijas bei emocinį intelektą, ko studijų metais vis dar trūksta.“

„Mane sudomino supervizijų aprašas, kad vyresnieji slaugytojai-slaugos administratoriai tarpusavyje galės dalytis patirtimi apie darbo ypatumus. Vyresniąja slaugytoja pradėjau dirbti neseniai. Pamaniau, kad pokalbiai su patirties turinčiomis vyresniosiomis slaugytojomis man bus aktualūs ir naudingi. Grupėje dalyvavusios kolegės buvo atviros, o užsiėmimai padėjo suartėti, atrasti daug bendrų taškų, maloniai praleisti popietę, tarp dalyvių užsimezgė šilti ryšiai. Supervizorei pavyko sukurti artimą, jaukią ir saugią atmosferą, jautėmės nesuvaržytos. Labai rekomenduoju supervizijas visiems kolegoms, o ypač naujokams.“