KAIP GALIMA PASIRŪPINTI SAVIMI NUOLAT BESIRŪPINANT KITAIS

„Santykio profesijos“ žmonės – tai medikai, pedagogai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir kitų profesijų atstovai, kurių darbe santykio kūrimas ir palaikymas su klientu yra svarbiausia ir pirminė užduotis, labai dažnai savo darbe susiduria su dideliu emociniu krūviu. Ne retai šie žmonės atpažįsta patiriamą nuolatinį nuovargį, įtampą ir pervargimą. Dažnas mini, jog  yra „praradęs meilę darbui“, yra nusivylęs savimi ir savo klientais, jaučiasi bejėgis, negali atsiriboti nuo darbo problemų grįžęs namo.

Dabartinė supervizoriaus (konsultacinė) praktika, kuria intensyviai užsiimu paskutiniuosius keliolika metų, paskatino mane ieškoti atsakymų į klausimus – kaip išlikti efektyviu savo darbe? Kaip nesusitapatinti su darbe iškylančiomis problemomis? Kaip susidoroti su patiriamu emociniu krūviu? Kaip išlaikyti „sveiką“, konstruktyvų santykį su darbe pasitaikančiomis kebliomis, dviprasmiškomis situacijomis? Daugelis mano supervizuojamų žmonių šiuos klausimus atsinešdavo į mūsų susitikimą. Tikėtis trumpų, greitų atsakymų  į šiuos kompleksinius klausimus, ko gero, būtų ne visiškai atsakinga. Esu tikra, kad šios paieškos daugeliui iš mūsų – tai ilgas visą gyvenimą trunkantis nevienareikšmis procesas, pareikalaujantis intensyvaus darbo su savimi ir su savo artimiausia aplinka. Be abejonės tai nuoseklus procesas, pilnas netikėtų atradimų, pastangų suprasti save ir kitus žmones, bandymas nuosekliai  reflektuoti savo profesinę patirtį bei literatūros studijos. Bet kuriuo atveju, labai tikėtina, kad visiems tinkančios „sėkmės formulės“ čia nerasime. Vis gi tikiu, jog kai kurios nuorodos ir rekomendacijos, kurias radau vienoje iš mano studijuojamų knygų, gali būti naudingos kiekvienam iš mūsų šiose paieškose.

1. Hawkins ir R. Shohet (2006) kalbėdami apie pagalbą teikiančių profesijų atstovus, kurių pagrindinis tikslas ir užduotis yra padėti kitiems žmonėms jų sudėtingose gyvenimo ir darbinėse situacijose, pabrėžia būtinybę nuosekliai rūpintis visais savo asmenybės aspektais. Minėti autoriai, siekdami suprasti, kas įtakoja žmogaus gebėjimą išlikti darbe efektyviu, apklausė daugelį savo kolegų. Pasirodo, tie asmenys, kurie metai iš metų sugebėjo išlikti efektyviai dirbančiais ir nuolat save praturtinančiais darbuotojais, nurodė panašią patirtį, kurią mokslininkai apibendrino ir suskirstė į septynias pagrindines sritis:
2. Išlikti nuolatiniame mokymosi procese ir mėgti tai daryti.
3. Hawkins ir R. Shohet kalbėdami apie mokymosi svarbą konsultavimo praktikoje, mini, jog konsultantas turėtų siekti ne tik kliento pokyčių, bet ir pats patirti pokyčius savo darbe. Tai abipusis mokymosi procesas, kurio metu abi pusės mokosi ir auga kartu. Mokymosi proceso efektyvumą autoriai sieja su tam tikru požiūriu, kuris sako, kad „yra neįmanoma viską žinoti ir niekada nedaryti klaidų ir vis tiek išlikti vertingu“. Laikantis šio požiūrio įmanoma efektyviau mokytis ir iš tiesų ateityje savo darbe daryti mažiau klaidų. Gerą galimybę mokytis turime tuomet, kai gebame toleruoti nežinojimą, daromas klaidas bei savo netobulumą. Autoriai sako, kad laikantis šio požiūrio išliekame budrūs, atviri naujai patirčiai ir neturime apsimesti tuo, kas iš tiesų neesame.

2. Žinoti savo mokymosi stilių ir stengtis jį išplėsti.

Kiekvienas žmogus mokosi skirtingai. Vieniems iš mūsų lengviau mokytis girdint, kitiems matant, o dar kiti lengviau dalykus prisimena tuomet, kai gali juos susieti su  jausmu ar įvykiu. P. Hawkins ir R. Shohet įsitikinę, kad konsultaciniame darbe, kaip ir bet kuriame kitame, norint siekti aukštesnio profesionalumo, svarbu žinoti savo mokymosi stilių, sąmoningai jį naudoti, tobulinti bei stengtis taikyti kitus mokymosi būdus.

3. Rūpintis savo emocine gerove.
4. Hawkins ir R. Shohet teigia, kad tai, ką mes jaučiame kitiems žmonėms, priklauso nuo to, ką mes jaučiame patys sau. Mūsų pačių išgyvenamas pyktis, stresas, pasimetimas įtakoja santykius su kitais žmonėmis – klientais, kolegomis. Tam, kad išlaikyti emocinę gerovę, autoriai pateikia keletą BBC pristatytų rekomendacijų, tai yra:

• fizinė veikla ( užsiimti bent tris kartus savaitėje po 1.5 val. );
• padėka (kiekvienos dienos vakare apmąstyti savo dienos įvykius ir atrasti penkis dalykus, už kuriuos galėtum padėkoti);
• pokalbiai (savaitės eigoje svarbu turėti vienos valandos nepertraukiamą pokalbį su savo partneriu ar draugu);
• sumažinti per pusę savo TV žiūrėjimo laiką;
• nusišypsoti ir/ar pasakyti „labas“ nepažįstamajam bent vieną kartą per dieną;
• paskambinti draugui (paskambinti draugui, su kuriuo seniai bendravote ir suplanuoti susitikimą);
• bent vieną kartą per dieną smagiai pasijuokti;
• apdovanojimas (pasidžiaugti savimi bent kartą per dieną ir mėgautis tuo);
• kasdienis gerumas ( padaryti kažkam ekstra gerą darbą kartą per dieną).

Knygos autoriai tiki, kad daugelis šių paprastų rekomendacijų galėtų realiai įtakoti emocinės gerovės palaikymą, nors ne visi iš jų kiekvienam gali tikti.

4. Vystyti savo gebėjimą susieti save su kitais žmonėmis ir jiems įsipareigoti.
5. Hawkins ir R. Shohet kalbėdami apie gebėjimą susieti save su kitais žmonėmis, teigia, kad tai yra visų pagalbos profesijų pagrindas. Žmonės, kuriuos mes sutinkame savo darbe yra labai skirtingi, jie kitaip suvokia pasaulį nei mes. Būdami tokie skirtingi, jie tampa mūsų mokytojais tobulinant turimus gebėjimus ir ieškant naujų būdų susieti save su kitais, kitokiais žmonėmis. Autoriai mini, kad mūsų mokytojais gali tapti mūsų pačių šeima, vaikai, draugai.

5. Rūpintis savo fizine gerove (dieta, pratimai, miegas, pertraukos).

Mūsų kūnas yra priemonė, kurios pagalba mes jaučiame, galvojame, susiejame save su kitais žmonėmis, elgiamės. Tam, kad mes galėtume būti efektyviai dirbantys profesionalai, mes turime būti sveiki. Daugelis darbuotojų mini, jog siekdami išvengti perdegimo darbe, dažnai laisvu laiku užsiima aktyvia fizine veikla: mėgsta važiuoti dviračiu, bėgioti, pasivaikščioti gryname ore. Anot  P. Hawkins ir R. Shohet, norint būti sveikais, labai svarbu pasirūpinti kokybišku miegu, sveika dieta, giliu ir subalansuotu kvėpavimu, pertraukomis ir relaksacijomis bei skirtingo pobūdžio fizine veikla – bėgimu, aerobika, joga, plaukimu ir kt. Svarbu palaikyti santykį su gamta.  Labai naudinga permąstyti, kaip mes praleidžiame savo atostogas, savaitgalius. Kai kurie darbuotojai mini, jog sąmoningai pietų pertraukos metu išeina pasivaikščioti gryname ore. Tai suteikia jiems galimybę išlikti energingais antrą darbo dienos pusę.

6. Užsiimti savo asmenine dvasine praktika.

Vienas iš svarbių šaltinių, padedančių darbuotojui praturtinti, sustiprinti save,  yra asmeninė dvasinė praktika. Ši praktika padeda nuraminti kūną ir mintis, išplėsti savo vidinę erdvę. Kai kurie žmonės šį nusiraminimą gauna praktikuodami tam tikrą religiją, kiti medituodami ar užsiimdami atitinkama fizine veikla kaip joga ar tai chi.  P. Hawkins ir R. Shohet teigia, kad dvasinė praktika kai kuriems darbuotojams padeda atrasti aukštesnius savo veiklos tikslus, kurie sumažina asmens inerciją reaguojant į kasdienius sunkumus. Autoriai teigia, kad, jei gyvenimas suvokiamas kaip nuolatinė mokymusi pagrįsta kelionė, tuomet sunkus kolega arba klientas tampa dar vienu mūsų mokytoju, kas paskatina mus išlikti mokymosi kelyje su visu jame patiriamu diskomfortu ir nežinomybe.

7. Susirasti grupę žmonių, kuri būtų geri mokymosi kolegos/bendrakeleiviai.

Daugelis praktikų, ypač tie profesionalai, kurie dirba megzdami pagalbos santykius su klientu, nurodo, jog jų darbe buvo labai svarbu pasirinkti keletą tinkamų kolegų.  Tokie kolegos gali padėti jums susidoroti su darbe patiriamu negatyvizmu, emociniu krūviu, kai pats to nebegali padaryti. Kolegų grupė gali tapti saugia aplinka, kurioje galima reflektuoti sudėtingą, emociškai sunkią patirtį. Tokia kolegų grupė gali padėti atrasti svarbius dalykus, suteikti pastiprinimą priimant iššūkius bei sumažinti darbe egzistuojančią inerciją.

Iš pirmo žvilgsnio P. Hawkins ir R. Shohet pateiktos rekomendacijos labai paprastos ir, atrodytų, labai lengvai įgyvendinamos. Kaip ten bebūtų, mano patirtis rodo, kad kai su darbuotojais pradėdavome kalbėti šia tema ir aptardavome šias rekomendacijas, daugelis žmonių atpažindavo, kad jau seniai nebesirūpina savo fizine gerove arba, kad jau seniai pamiršo nuoširdžius pokalbius su draugais, o rūpestis savo emociniu gyvenimu daugeliui atrodydavo tiesiog per didelė prabanga ir sunkiai pasiekiamas uždavinys, juk turi rūpintis pirmiausia savo klientais, o ne savimi. Taigi šios patirties vedama noriu paskatinti visus tuos, kurie atsakingai rūpinasi savo klientų gerove, atsakingai pasirūpinti savimi.

(parengė supervizorė, VDU dėstytoja Lina Bartusevičienė pagal knygą: Hawkins P., Shohet R. (2006). Supervision in the helping professions“, England, Open University Press.)