Supervizija.lt > Paprastai > Geram vadovui nereikia supervizijos?

Kartais susiduriu su požiūriu, kai supervizija suvokiama tarsi „nesusitvarkymo su savo darbu“ ženklas. Tai liečia ir pavienius asmenis, kurie užsisako individualią superviziją, ir vadovus (visame tekste kalbėdama apie asmenis vyriška forma turiu omenyje abi lytis), kurie dalyvauja supervizijoje su visa komanda.

Iš patirties atpažįstu, kad tai, kiek kokybiškai yra atliekamas darbas, kiek laimingas savo darbovietėje jaučiasi darbuotojas arba kaip produktyviai veikia komanda, labai priklauso tiek nuo vadovo, tiek nuo darbuotojų įgūdžių. Kitaip tariant, nuo mūsų pačių priklauso, kaip susitvarkysime su kylančiomis įtampomis. Kokybiškam darbui labai svarbus yra sugebėjimas reflektuoti savo elgesį, santykius su kitais, atpažinti motyvacijos ir nusivylimo faktorius.

Deja, vien tik įgūdžių nepakanka, kad išspręstume su darbo kasdienybe susijusias problemas. Ir gerai, ir sudėtingai funkcionuojančiai komandai bei jos nariams būdingas emocinis įsitraukimas, dėl kurio gali užsiblokuoti galimybė matyti situaciją iš kitos perspektyvos. Neretai pasitaiko situacijos, kai žmogus tvirtina negalįs pasielgti niekaip kitaip, nors jo kolega mato keletą galimybių pagerinti situaciją. Būtent tai yra spąstai, iš kurių išsilaisvinti gali padėti supervizija, nes asmuo iš išorės gali padėti suvokti, iš kur atsiranda ši blokada, stabdanti produktyvų elgesį. Supervizija gali padėti apsvarstyti galimas rizikas, pasiruošti žingsniui į pokytį.

Kitas svarbus momentas, kurio net ir geriausias kompetencijas turintis vadovas negali išvengti, yra faktas, kad vadovas visuomet yra hierarchiniame santykyje su darbuotoju. Tai gali „stipriai nesijausti“ kasdieniuose procesuose, jei tarkim santykyje yra daug žmogiško susiklausymo, jis nėra kupinas įtampos. Tačiau jei bus kalbama apie įstaigos kontekstą, tikslus, kultūrą, resursus ir užduotis, kurias darbuotojas turi atlikti, tai „įrėmins“ vadovą. Tai reiškia, kad kai kada vadovas turės pasakyti „ne“, arba „tai per ne lyg toli nuo mūsų veiklos“ arba „aš nesutinku su šiomis sąlygomis, nes to daryti neleidžia mūsų resursai“. Kai kuriais atvejais darbuotojas gali jaustis blogai ir tai sąlygos didesnių įtampų augimą, tačiau vadovas nebus tas asmuo, kuris jį galės „pagydyti“. Supervizorius padėtų suprasti, koks procesas vyksta (ar tai yra normali vadovo atliekama funkcija, ar komandos nariai gali ir turi dalyvauti priimant sprendimus ir kokius, kaip jaučiasi žmonės su tam tikrais sprendimais, ar tai yra pasikartojantis epizodas komandoje ar būdingas tik vienai situacijai, ar yra poreikis ir resursai tai situacijai keisti). Vadovas šioje situacijoje bus įgalintas ne tik priimti sprendimus, bet ir lygiaverčiai (moderuojant kitam asmeniui) pasisakyti, kaip jis jaučiasi, priimdamas tam tikrus sprendimus, kas verčia jį elgtis tam tikru būdu. Beje, pasitaiko ir tokių vadovavimo kultūrų, kur vadovas rūpinasi darbuotojų augimu, jų norais, užmiršdamas užduotis, komandos vieningumą, įstaigos tikslus ir resursus. Tokį vadovavimo stilių dažniau atpažįstu nevyriausybinio sektoriaus veiklose, kur dalis vadovų perkelia į komandinį darbą tokias vertybes, kuriomis vadovaujantis organizacijos dirba su tikslinėmis grupėmis: norą atstovauti tuos, kuriems sunkiau tai daryti patiems, padidintą jautrumą ir dėmesį žmonėms, kurie turi sunkumų integruotis į kasdienį gyvenimą, suvokimą, kad pokyčiai gali būti labai maži ir trukti ilgai. Atpažįstu ir to pasekmes: tokiems vadovams sunku vesti įstaigą viena, į tikslus ir strategiją orientuota, kryptimi, komandos viduje gali būti dirbama skirtingais metodais, atsiranda erdvė bendradarbiavimą žalojančiai konkurencijai, susiskaldymui. Labai lengva tokiose struktūroje atsirasti „pilkiesiems“ kardinolams, kurie neprisiima oficialios atsakomybės, tačiau ne mažiau nei vadovai daro įtaką ir nebūtinai įstaigai ar komandiniam darbui palankia linkme.

Taigi vadovavimo kompetencija nėra susijusi su tuo, ar komandai, vadovui ar darbuotojams  padėtų supervizija, kadangi yra specifikos pačiame vadovo vaidmenyje, kurios negalima pakeisti. Vadovas turi su savo vaidmeniu susijusias funkcijas (rūpintis finansais, įstaigos įvaizdžiu išorėje, resursų padalijimu, tikslais ir pan.), kurių dėka įstaiga gali kokybiškai veikti, tačiau tame vaidmenyje jam gali būti sunkiau analizuoti bendradarbiavimą įstaigoje lygiaverčiai įtraukiant visus komandos narius.

Parengta pagal: http://www.socdarbas.lt/socialinis-darbas/87-geram-vadovui-nereikia-supervizijos

Be the first to comment “Geram vadovui nereikia supervizijos?”