Supervizija.lt > Paprastai > Apie asmenines ribas supervizijoje

KODĖL RIBŲ TEMA SVARBI SUPERVIZIJOJE?

Supervizija – profesinių santykių konsultavimas. Tuo pačiu pačiame supervizijos procese visuomet kuriamas tarpasmeninis santykis. Tarp supervizoriaus ir supervizuojamojo, tarp supervizoriaus ir  grupės narių, tarp pačių grupės dalyvių grupinės ar komandinės supervizijos atveju. O santykis formuojasi ten, kur susitinka dviejų žmonių asmeninės ribos. Todėl ribų, jų suvokimo, įsivertinimo, išsaugojimo, galimo pažeidimo ar kaip tik – saugumo suteikimo,  tema supervizijoje itin aktuali.

Kaip aš jaučiuosi su kitu žmogum? Kada ir kodėl atsiranda nesaugumo, noro priešintis jausmas? Kodėl taip nedrąsu būna pasakyti savo nuomonę grupėje viešai? Kaip reaguoju į man išsakytas pastabas? Ar jaučiuosi priklausomas/-a nuo kitų? Visi šie klausimai telpa ribų temoje.

KAS TOS RIBOS?

Ribos nustato, kas esu AŠ, ir kas nesu AŠ. Ribos rodo, kur baigiasi asmuo ir prasideda kažkas kitas (Cloud H. ir Townsend J., 2013 ). Broun Nina W. išskiria keturis mūsų turimų psichologinių ribų tipus:

  • Silpnos ribos – tai, kai asmuo susilieja su kito žmogaus ribomis. Žmonės su silpnomis ribomis gali tapti psichologinių manipuliacijų auka.
  • Mišrios ribos – tai asmuo, turintis ir silpnas, ir griežtas ribas. Šie žmonės mažiau emociškai įsitraukia nei silpnas ribas turintys žmonės, tačiau ne taip stipriai nubrėžia ribą, kaip žmonės su griežtomis ribomis. Tokie žmonės dažnai abejoja, ką įsileisti į vidų, o ką išreikšti į išorę.
  • Griežtos ribos – asmuo su tokiomis ribomis sunkiai leidžia kitam žmogui priartėti prie savęs tiek fiziškai, tiek emociškai. Griežtos ribos gali pasireikšti selektyviai – tai priklauso nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Šios ribos dažniausiai yra susijusios su bloga patirtimi ankstesnėse situacijose.
  • Lanksčios ribos – asmuo su lanksčiomis ribomis panašus į asmenį su selektyviai griežtomis ribomis, tačiau turi daugiau kontrolės. Jis nusprendžia, ką ištransliuoti į išorę, o ką pasilikti. Toks žmogus yra atsparus psichologinėms manipuliacijoms ir geba emociškai „neįkristi“ į situacijas bei nebūti išnaudojamu.

Asmeninės ribos suteikia žmogui saugumo. Kita vertus, tam tikros ribos stabdo žmogų priimti naujus iššūkius, elgtis kitaip, naujai. Kiekvienas žmogus asmeninę erdvę suvokia savaip ir dažniausiai pajunta tada, kai jo ribos  pažeidžiamos.  Susierzinimas, padidėjusi įtampa, staiga pasikeitusi nuotaika, nejaukumas, apėmęs bejėgiškumas, pyktis – visa tai signalai, kad asmeninės ribos buvo pažeistos.

Supervizijoje klientas turi galimybę elgtis kitaip, negu įprasta, supervizoriaus padedamas  gali eksperimentuoti su savo jausmais ir poelgiais bei savo asmeninėmis ribomis. Tai vienas iš teigiamų supervizijos aspektų, patirčių, leidžiančių judėti į priekį.

KODĖL SVARBU JAUSTI SAVO RIBAS?

Neįsisąmonintos asmeninės ribos tarpasmeniniuose santykiuose reiškiasi kaip baimės. Dvi dažniausiai pasitaikančios baimės, trukdančios kurti artimus santykius yra: baimė susilieti su kitu ir baimė prarasti susiliejimo objektą.

Bijodamas susilieti su kitu, žmogus ypač saugo savo autonomiją ir asmenines ribas, todėl vengia artimų santykių, nes jaučia grėsmę ištirpti kitame ir taip prarasti savo .

Kitas kraštutinumas – tai baimė prarasti objektą, su kuriuo galima susilieti. Ši grėsmė aktuali žmogui, sunkiai suvokiančiam save kaip atskirą ir autonomišką asmenybę. Iš šios baimės kyla perdėtas noras kontroliuoti kitą asmenį, juo ,,rūpintis“, noras besąlygiškai paklusti, atsisakyti savo asmeninių poreikių ir aukotis (Vėželienė L., 2015 m.).

Cloud H. ir Townsend J. knygoje „Ribos“ (2013) teigiama, kad ribos parodo ne tik tai, už ką žmogus yra atsakingas, tačiau ir tai, už ką jis nėra atsakingas. Dažnai daug energijos yra išsvaistoma, kai norima valdyti kitus žmones, už kuriuos neturime būti atsakingi.

Šias sąvokas perkėlus į superviziją, galima pailiustruoti, kad supervizorius suvokdamas savo bei kliento ribas jų nepažeidžia (pvz.: palieka komandai atsakomybę patiems ieškoti būdų, kaip galima būtų pagerinti bendradarbiavimą tarpusavyje, o ne siūlo jam žinomus variantus;  palieka klientui iniciatyvą nuspręsti ar jam kalbėti su savo vadovu dėl įsisenėjusios nemalonios situacijos ir pan.). Iš kitos pusės, supervizorius, pastebėjęs, kad klientas leidžiasi, kad jo ribos būtų nuolat pažeidžiamos,  pvz. vadovų, ar atvirkščiai, klientas „gyvena savo klientų gyvenimus“,  – gali tai įvardint,i stiprinti asmeninių ribų suvokimą, paakinti situaciją keisti.

KAS VYKSTA PRIĖJUS RIBĄ?

Pasipriešinimas. Kiekviename santykyje neišvengiamai yra frustracijos momentas. Svarbus yra gebėjimas toleruoti, priimti tą frustraciją kaip natūralią santykio dalį. Ypatingai santykio pradžioje vyrauja įtampos momentai, kuriuos reikia kantriai išbūti ir nebijoti kalbėti apie tai, kas vyksta. Kad supervizorius ir supervizuojamasis susitiko prie ribos gali išduoti pasipriešinimas. Keletas klientų pasidalinimų apie tai, ką jie įvardino kaip priėjimą prie asmeninės ribos supervizijoje:

„…supervizijos metu manipuliavau supervizore, tai buvo mano gynyba, kai palietėm jautrias temas. …Tada labai rinkausi žodžius, ypatingai temas. Sąmoningai perkeldavau kai kuriuos dalykus supervizorei, nusimesdavau atsakomybę nuo savęs…“

Kai iš darbo temos perėjome prie asmeninių temų, pajaučiau, kad mano asmeninės ribos yra pažeistos… klausimai apie tai man buvo netikėti, nebuvau jiems pasirengusi, todėl tiesiog tylėjau. Tylėdama jaučiausi nepatogiai.  Tada pasakiau, kad nepakankamai pasitikiu supervizore ir nenoriu kalbėti. Dabar galvoju, kad tuo metu nepakankamai pasitikėjau ir savimi.“

„…Iš pradžių elgiausi lyg supervizija būtų „prieš“ mane – bandžiau kalbėti ne iki galo atvirai, nutylėti daugelį dalykų, elgtis šiek tiek gynybiškai.“

„Jaučiau, kad mano riba buvo tada, kai paklausė apie asmeniškus dalykus. Tuomet stengiausi pajuokauti, nukreipti temą, kad nereiketų kalbėti apie labai asmeniškus dalykus, kuriais nenorėjau dalintis.“

„Buvo tokių momentų, kai jaučiau ribą, tuomet prasidėjo visiškai nereikšmingų dalykų pasakojimas. Ir jiems stengiausi suteikti tirštas spalvas, kad nereikėtų prisiliesti prie esmės…“

Puikiai pasipriešinimą iliustruoja situacija, kai komandinės supervizijos metu viena supervizuojamoji bandė visaip nuvertinti superviziją, pateikdama daug nesėkmės pavyzdžių, ir sakė, kad jos laukia daug svarbesnių užduočių ir darbų, ir jos manymu, tai tik laiko gaišimas, kad yra labai pavargusi… Tai kartojosi kelis susitikimus. Kai buvo pasiūlyta pažvelgti, kaip ji galėtų sudėlioti savo darbus ir rasti laiko supervizijai, atnešti tuos rūpesčius į superviziją, kaskart ji rasdavo pasiteisinimų bei  atsikalbinėjimų…. Kai galiausiai jai buvo pasiūlyta toliau supervizijoje nebedalyvauti, nes nėra jokios prasmės, nes ji nedirba pati ir trukdo dirbti kitiems, ji išėjo, pamąstė, bet sugrįžo.. Po to darbas visoje komandoje vyko labai darbingai, atvirai ir nuoširdžiai, na ir ši supervizuojamoji, įveikusi savo pasipriešinimą, taip pat atsivėrė ir įsitraukė į bendrą darbą.

Pagrindinis dalykas – įvertinti, kad pasipriešinimas yra  proceso sudėtinė dalis, kuri reiškia judėjimą į priekį ir kliento keitimosi pradžią, todėl jo vengti nereikia . Andrikiene L. ir kt. (2004).

RIBŲ PRAPLĖTIMAS SAUGIOJE APLINKOJE.

Siekiant išsaugoti savo asmenines ribas žmones griebiasi gynybos būdų.  Pasak McWilliams N. (2014), mechanizmai, kuriuos vadiname gynybomis, atlieka nemažai naudingų funkcijų ir jų adaptacinis vaidmuo išlieka svarbus visą mūsų gyvenimą.  Žmogus griebiasi gynybos, nes nesąmoningai siekia palaikyti savigarbą  ar išvengti kokio nors intensyvaus gąsdinančio jausmo (nerimo, liūdesio, gėdos, pavydo) arba jį suvaldyti.

Iš kitos pusės, kartais gynybos mechanizmai  ne tik nesprendžia situacijos, bet  žmogų padaro ribotą, nelankstų, nematantį ir neieškantį kitokių variantų, išeičių. Supervizijos metu sudaroma galimybė praplėsti savo ribas, kai klientas turi saugią aplinką elgtis kitaip, negu įprasta.

Keletas pasidalinimų iš klientų, kurie supervizijos dėka atrado kažką naujo savyje ir taip praplėtė savo ribas:

„…pradėjau daugiau ir atviriau kalbėti. …kai supratau, kad ne visi mane gali suprasti iš pusės žodžio, kad pati turiu pasakyti, o ne tikėtis, kad kiti žino ir supranta. Tai buvo naudinga ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime.“

„Mano asmeninės ribos prasiplėtė tuomet, kai suvokiau, kad supervizija yra man, o ne „prieš“ mane, pavyzdžiui, kai sugebėjau kritiką priimti konstruktyviai ir neužsifiksuoti savigraužoje ar pyktyje, o mokytis suprasti ir pakeisti savo elges, kuris man trukdė…“

„Ribos prasipletė kai, kai supervizorius sakė, kad jam irgi yra taip yra nutikę. Tai man buvo svarbu jaustis ne vienam. Aš tiesiog supratau, kad yra ir kitų galimybių“.

Supervizijos metu supervizorius skatina kalbėti apie jų tarpusavio santykius. Tai, kas vyksta konsultacijos metu, tarp supervizoriaus ir kliento, gali būti atspindys to, kas vyksta darbe tarp supervizuojamojo ir jo kliento arba kolegos. Suoervizijoje paliečiami trys lygmenys (2 pav.)

Kas vyksta su klientu/kolega?

Kas vyksta tarp mūsų?

Kas vyksta su manimi?

2 pav.

Superviziniame santykine tarp konsultanto ir kliento visuomet atsiras tam tikras kančios momentas. Tačiau ta kančia gali būti vaisinga, jei žmonės, esantys santykyje, atranda tokius pasąmoningus kontekstus, kurie gali praturtinti ir padėti atrasti vidinius resursus bei atpažinti kokius savo poreikius žmogus nori patenkinti santykyje su kitu žmogumi. Tad supervizija sukuria erdvę kiekvienam klientui  plėsti arba nubrėžti savo asmenines ribas.  Tai ypač naudinga darbuotojams, kurių profesiniame lauke daug neapibrėžtumo, kurie dažnai kelia klausimą, kur prasideda ir pasibaigia jų atsakomybių ribos? Taip pat naujai besikuriančioms organizacijoms, kurios dar tik formuoja struktūrą. 

NAUDOTI ŠALTINIAI

  1. Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R. (2004). Psichoanalitinė psichoterapija. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“.
  2. Bauriedl Th. (1998) Abstinenz in der Supervision Grundprinzipien einer psychoanalytisch oientierten Supervision“. Abstinencija supervizijoje – supervizoriaus laikysena santykiuose, vertė Polina Šedienė.
  3. Beattie M. (2014). Ne-priklausomi: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi. Vilnius: Alma littera.
  4. Block P. (2013). Nepriekaištingas konsultavimas. Vilnius: Eugrimas
  5. Brown, Nina W.. (2006). Coping With Infuriating, Mean, Critical People – The Destructive Narcissistic Pattern http://www.sakkyndig.com/psykologi/artvit/brown2006.pdf.Casement P. (1997). Mokausi iš paciento. Vilnius: UAB „Pradai“.
  6. Casement P. (1997). Mokausi iš paciento.Vilnius: Pradai
  7. Cloud H. ir Townsend J. (2013). Ribos. Kada sakyti „taip“, kaip sakyti „ne“, kad patys tvarkytumėte savo gyvenimą. Vilnius: AB „Spauda“.
  8. Jacoby M. (1984). The analytic encounter. Transference and human relationship. Inner City Books.
  9. Kauno Geštalto studijų centro geštalto metodų darbo su individais mokymo programos konspektai. (2005). Kaunas.
  10. McWilliams N. (2014). Psichoanalitinė diagnostika. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“
  11. Santykis ir pokytis: tarpasmeninių ryšių gelminės prielaidos ir psichoterapija. Kolektyvinė monografija. Sudarė Gudaitė G. (2008). Vilnius: Vuniversiteto leidykla.
  12. Supervizorių mokymų užrašai. Vilnius.
  13.  Vėželienė L. (2015) Asmeninės ribos – psichinės sveikatos sąlyga. Prieiga per internetą: http://www.gyvojipsichologija.lt/asmenines-ribos-psichines-sveikatos-salyga/.

Be the first to comment “Apie asmenines ribas supervizijoje”